Moteriškas švelnumas

Miniatiūros


Gimsti daug žinodamas, o miršti viską pamiršęs...

    Tai palaipsniui suvokiau, kai pradėjau analizuoti savo trumpo gyvenimo momentus. Gal kas manys, kad aš keikiu tą gyvenimą, kurį suredagavo aplinka. Juk net kažkoks, sako, Rolas Paksa pareiškė, kad dėl visko kalta aplinka. Beje, vartosiu lietuviškus literatūrinius žodžius, įteisintus lietuvių kalbos arba tarptautinių žodžių žodynuose, idant neprikibtų „moralės“ sergėtojai bei visokio plauko „korektoriai“, kurie vartoja kas antrą žodį „tipo“. Tipo jis viską tipo supranta ir tipo jis labai tipo gudrus, kad tipo jis gali tipo koreguoti tipo mano parašytas tipo genialias tipo mintis.
    Taigi, pateikdamas savo kai kuriuos pastebėjimus, turiu viltį, kad Tu, kuris dabar skaitai, nekartosi mano klaidų, nes iš svetimų klaidų geriausia mokytis. Kad geriau įsisavintum mano karčias gyvenimo pamokas, priimk domėn ir mano išvadas. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja Tau pasirinkimo teisę (demokratiją) – gali priimti tai, ką perskaitysi, kaip tikrą faktą, arba atmesti, kaip nepriimtiną Tau dėl Tavo moralinių, religinių, politinių ar estetinių įsitikinimų. Bet perspėju – geriau mokinkis iš kito padarytų klaidų...

    Moteriškas švelnumas

    Kai Lietuvą valdė  sovietai, į kariuomenę griebdavo visus berniokus, kas tik turėjo rankas ir kojas. Net begalvius. Kalbu apie tuos, kurie galvoje nieko neturėjo. Kai kam pasisekdavo ištrūkti iš rekrūtų jungo. Sūnūs, kurių tėvai buvo tos valdžios funkcionieriai, gaudavo tarnybas jau paruoštas ir „funkcionuodavo“ atlikdami tarnybą „trindami kelnes“.
    Ši mano preliudija nesusijusi su tarnyba kariuomenėje, juolab, kad aš iš jos išsisukau, o štai, mano draugas, suvaidinęs psichiškai nesveiką, tikrai pakliuvo į psichiatrinę ligoninę Naujoje Vilnioje. Nutariau vargšą aplankyti ir, vardan draugiškumo, nuvilkau „Stoličnaja“ degtinės butelį. Susitikome sode, aš pirmiausia išsitraukiau gėralą, bet „psichas“ nenorėjo gerti. Bijojo, nes, jeigu būtų pagautas, tai kitą dieną sutiktų jau kažkokiame „stroibate“. Daktarai buvo patys šimtaprocentiniai psichai ir parsidavėliai sovietams. Tad teko tostus kiloti man vienam. Užkandos trūko, nes visą skanumyną atidaviau draugui, nes „psichuškėj“ maistas buvo ne koks. Vakarop atsisveikinom ir aš nukulniavau į autobusų stotelę.
Autobusai buvo pavargėliai „Lvovo“ gamybos. Sėdimų vietų amžinai trūkdavo, tad aš įsitaisiau prie galutinių durų, tikriau, dviem rankom pasikabinau už turėklų. Kad aš važiuoju įkaušęs, matė visi ir tai priėmė kaip kasdienybę, nes tokio žanro keleivių būdavo apstu. Tylėjo visi, tik vienai, sėdinčiai invalidams ir keleiviams su vaikais skirtose vietose, kritau į akį. Būsiu gal neteisus manydamas, kad tuometinės didžiausios autobusų ir troleibusų rėksnės bei „komendantės“ būdavo ne turgaus bobos, o... rusų karininkų žmonos. Tai buvo ta kvailų moteriškių kasta, kurios viską visada apie viską žinodavo. O „dorovės auklių“ pareigas atlikdavo taip sąžiningai, kad įkyrėdavo ne tiek „auklėtiniams“, kiek keleiviams.
    Man skirta moralės teorijos „paskaita“ vyko, kaip tais laikais priimta, rusų kalba. Kad neapsunkinčiau skaitytojo su tos „auklėtojos“  originalo šnekta, tikriau klykimu, pateiksiu bendriniais žodžiais lietuviškai.
    Paskaitos esmę sudarė tai, kad štai tokie, kaip aš, yra tarybinės šalies degeneratai, girtuokliai, vagys, banditai ir visokio plauko parazitai. Mes, tai yra degeneratai alkoholikai, neprižiūrime vaikų, vagiame iš savo šeimų, neginame tėvynės (???), esame „svoločiai“ ir mūsų vienintelė gyvenamoji vieta – Tolimieji Rytai, Magadanas arba tokius, kaip aš, ir po velėna negaila pakišti.
    Na, pamaniau, po velėna būtų jau žiauru – sliekai nusigertų, vandenį pagiriom iščiulptų ir garantuota sausra. Kokia jau ten, kaip pasakė Lionka Brežnevas, ekonomiška ekonomija būtų – viskas išdžiūtų...
    Taip besiklausant „paskaitos“ atvykome iki Onos bažnyčios. Čia įlipa vyriškis, prasibrauna pro mane ir nueina į priekį prie oratorės. Monologas nenutilo ir stovint autobusui. O suburzgus varikliui garsiau, padidėdavo ir oratorės balso tembras. Artėjome prie kitos stotelės, esančios priešais Puškino paminklą. Staiga prabilo tasai vyriškis, kuris ką tik prasibrovė pro mane:
    -Taip, jūs moterys teisios, švelnios, jūs vaikučius išliūliuojate, jūs laikote net tris kampus namo, o vyras tik vieną...
    Oratorė-auklėtoja-karininkienė nuščiūva ir jos veidas šviesėja...
    -... jūs, moterys, tokios švelnios visur... - gieda ditirambus vyriškis...
    Oratorė darosi tokia laiminga, atrodo, kad sparnai net išdygo ir jinai pakilo arčiau debesų... O autobusas jau beveik prie kitos stotelės...
    -... jūs tokios švelnios, kad net duonos riekelę imate dviem pirščiukais... - vyras švelniai žiūri oratorei į palaimos pilnas akis...
    Karininkienė euforijoje, ekstazėje nuo tos nuostabiausios jos gyvenime girdėtos kalbos...
    -... jūs  švelniai, dviem pirščiukais imate duonos riekutę, bet vyrui už klyno kaip žvėrys griebiatės su dviem rankom!..
    Buvo giedra, bet nugriaudėjo toks juoko škvalas, kad, manau, autobuso durys atsilapojo nuo tos juoko bangos. Vyriškis išlipo, durys vėl užsidarė ir vėl pajudėjome tolyn.
    Oratorė-auklėtoja-karininkienė pusiau sėdėdama, pusiau stovėdama keletą sekundžių žiopčiojo lyg išmesta krantan vėgėlė. Po to pasigirdo klyksmas, kad vairuotojas sustabdytų autobusą nes tą chamą reikia pristatyti į miliciją. O vairuotojas patsai springdamas krizena ir, vos išlaikydamas vairą, paaiškina įnoringajai, kad jis neturi teisės sustoti ir išleisti keleivį ne stotelėje.
    Laiko tarpas tarp dviejų stotelių, prailgintas posūkio bei šviesoforo, autobuso keleiviams suteikė galimybę „atsidėkoti“ griausmingu juoku „paskaitos“, apie alkoholio žalą socializmo statybai, autorei ir skaitovei.
    Aš, įsistvėręs į turėklus dviem rankom, tylėjau ir galvojau apie blaivius sliekus po velėna...
***********************************************

    Nuo švelnumo iki žvėriškumo tik vienas sprindis...