Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gyveni ir mokinies iš to, ką gimęs jau žinojai.
Tai palaipsniui suvokiau, kai pradėjau analizuoti savo trumpo gyvenimo momentus. Gal kas manys, kad aš keikiu tą gyvenimą, kurį suredagavo aplinka. Juk net kažkoks, sako, Rolas Paksa pareiškė, kad dėl visko kalta aplinka. Beje, vartosiu lietuviškus literatūrinius žodžius, įteisintus lietuvių kalbos arba tarptautinių žodžių žodynuose, idant neprikibtų „moralės“ sergėtojai bei visokio plauko „korektoriai“, kurie vartoja kas antrą žodį „tipo“. Tipo jis viską tipo supranta ir tipo jis labai tipo gudrus, kad tipo jis gali tipo koreguoti tipo mano parašytas tipo genialias tipo mintis.
Taigi, pateikdamas savo kai kuriuos pastebėjimus, turiu viltį, kad Tu, kuris dabar skaitai, nekartosi mano klaidų, nes iš svetimų klaidų geriausia mokytis. Kad geriau įsisavintum mano karčias gyvenimo pamokas, priimk domėn ir mano išvadas. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja Tau pasirinkimo teisę (demokratiją) – gali priimti tai, kas bus parašyta, kaip tikrą faktą, arba atmesti, kaip nepriimtiną Tau dėl Tavo moralinių, religinių, politinių (ar lytinių) arba estetinių įsitikinimų. Bet perspėju – geriau mokinkis iš kito padarytų klaidų...


                          Diplomatas


    Peterburgas. Nuostabus architektūrinis paminklas, šiaurės Venecija, baltųjų naktų miestas...
    Baltosios naktys net labiausiai užkietėjusius namisėdas išvilioja į gatves paklaidžioti ar prie Nevos pakeliamųjų tiltų suburia, kad trumpam atsisveikintum su kitu upės krantu... Ryte, kuris nežinia kada prasideda, eini miegoti arba... tvarkyti reikalus.
Laukiau ir aš kada nusileis tiltai, atskyrę Vasiljevo salą nuo viso pasaulio. Tada lėtai, neskubėdamas pradėjau matuoti Nevos krantinės kilometrus...
    Ankstyvas rytas pirmuosius į gatves išvijo kiemsargius, kurie, apsiginklavę žabarinėmis šluotomis, tingiai tvarkėsi kiekvienas savame plote.
    Žik... Žik... Žik... Šluotos brūžino monotonišką, bet skirtingomis tonacijomis rytinę maldą...
    Žik... Žik... Žik...
    Lėtokas šluotų šokis rodė, kad nieks niekur neskuba. O gal aš klydau –gal nenorėjo drumsti miegančiųjų ramybės?
    Žik... Žik... Ž...
    Nutilo viena. Virš šlavėjo sucypia atidaromos balkono durys ir pasirodo vyriškis. Jis riša ilgo chalato raiščio mazgą sau ant pilvo, palinksta žemyn ir, žvelgdamas į kiemsargį, tyliai, bet aiškiai ištaria:
-Brangus drauge, tu su savo šluota visam kvartalui taktą sumaišei. Galvoti reikia... -aukštas basakojis vyras vėl pradingsta savo apartamentuose.
    Ir čia šluotos pradėjo jei ne pusines, tai jau net aštuntines groti...
Būčiau dar pasiklausęs to rytinio pasiutpolkės takto, bet pastebėjau, kad tiltas į Vasiljevo salą leidžiasi, tad nėriau tolyn tempdamas sunkų savo „diplomatą“. O tas „diplomatas“ buvo visas mano turtas. Ir ne todėl, kad ten buvo prigrūsta visokių dokumentų ir sumuštinių, o todėl, kad jis buvo „DIPLOMATAS“. Sušlaviau savo visus rublius ir pirmas kurse nusipirkau tokį neįkainojamą turtą – diplomatą. Bendrakursiai ne tiek pavydžiai, kiek smalsiai žvelgdavo kaip aš išsitraukdavau raktelį ir išdidžiai, neskubėdamas, atrakindavau nešiojamą savo „seifą“, išimdavau konspektus, rašiklius ir pasiruošdavau paskaitai. Net profesorius, dėstęs mums sprogdinimo darbus (studijavau geologijos specialybę) akimirkai sustodavo prie mano metalu apkaustytos dėžės, mesdavo žvilgsnį į savo nutrintą geltonos spalvos portfelį, ir nueidavo prie lentos. Ir štai, aš su savo „diplomatu“ jau Peterburge. Na, tada sovietai jį pravardžiavo Leningradu, bet jis man buvo Piteris.
    Vasiljevo saloje yra įsikūręs geologijos mokslų universitetas į kurį man reikėjo ir pakliūti. Priėmė mane universitete labai šiltai. Net patsai vienos katedros dekanas atėjo manęs pasitikti. Įsikalbėjome apie reikalus, apie Lietuvą, suradome net bendrų pažįstamų. Nejučiomis pastebėjau, kad pralėkė pora valandų. Dekanas pasiūlė kur nors dar pasivaikščioti, po to nueiti į valgyklą ir papietauti, nes mano reikalus, kaip paaiškėjo, tvarkys tik po pietų. Mano žavesį gal kiek temdė tai, kad universiteto koridoriais beveik visi studentai vaikščiojo su deficitiniais Lietuvoje„diplomatais“. O įstrižaakiai japonai ar kinai, ir ypač negrai, tampė tokius, kad seilės varvėjo bespoksant. Beje, dekanas perspėjo, kad vaikščiojant universiteto koridoriais geriau reiktų vengti susidūrimų su negrais, nes pastarieji nepasižymi kultūringumu ir į mus, homosovieticus, žiūri išdidžiai, nes kiekvienas iš jų yra kokios nors Afrikos šalies karaliuko arba genties vado sūnelis. Tad teko laviruoti tarp juodaodžių kol nuslinkau iki valgyklos. O valgykla universitete yra didesnė kaip lietuviško kaimo klojimas. Pasidėjau tą savo nupigusį turtą – „diplomatą“ ir stojau nedidelės eilės, slenkančios prie virtuvės lango, uodegoje. Taupydamas pinigus, nutariau nusipirkti pavalgyti kotletą su ryžiais ir kompoto išgerti. Atsinešu prie „diplomato“, pasidedu ir dar susigundau ką nors ėdamo pasiimti – diena dar ilga, o pavalgyti taip pigiai niekur nerasiu. Nutariau nusipirkti tuos išgirtuosius rusiškus koldūnus  - „pelmeni“. Užtrukau neilgai ir su karšta lėkštute patraukai savo „diplomato“ link. Iš vos neišverčiau lėkštės!!! Matau: sėdi negras ir kerta mano kotletą!!! Aš netekau žado, akimirksniu įsiutau. Nėriau greičiau artyn, nors prisiminiau dekano patarimą su negrais geriau nesikivirčyti. Trenkiau koldūnus ant stalo ir puoliau greit ryti. O jie karštutėliai. Gomurys svyla, bet aš springau vieną po kito – pagrindinis mano tikslas buvo, kad negras nespėtų išryti mano kompoto. O negras žvelgia į mane ir šypsosi. Atsiveria juodame kaip anglis veide raudonos lūpos, pasirodo dar raudonesnė šachta-ryklė, aprėdyta sniego baltumo dantimis ir ten pradingsta vienas paskui kitą mano kotleto gabalai. Valgo ir šypsosi. Aš skubu ir pučiu orą, kad atvėsintų mano ryklę. Pagaliau! Aš praryju paskutinį rusiškojo kulinarinio šedevro gniutuliuką ir stveriu kompotą. Gal ne todėl, kad nesurytų negras, o reikėjo užgesinti gerklėje pragaro ugnį.  Negras akimirkai sustingo nustebęs, bet po akimirkos vėl pradėjo kimšti kotletą ir šypsotis man. Bjaurybė, pagalvojau. Juodašiknė beždžionė...
    Negras praryja likučius, išsitraukia nosinę ir, besišluostydamas išpurtusias raudoniausias lūpas, atsistoja.
-    Prijatnovo  apetita! - veblena ruskai.
    Aš jį mintyse pasiunčiu velniop, bet prisivertęs suraitau šypseną – nešk kudašių Afrikos juodžki...
    Negras nueina, o aš pradėjau galvoti, kad gal dar reiktų tą nelemtą kotletą nusipirkti. Diena juk ilga prieš akis. Liūdnas stebiu negro paliktą tuščią lėkštę ir staiga kaip žaibas trenkia vaizdelis – toji kėdė, ant kurios buvau palikęs savo „diplomatą“ – tuščia! Mane pagauna siaubas. Ir dokumentai, ir dalis pinigų, ir, pagalau, lietuviškos dešros gabalas, dingo. Mintis vijo mintį, karštligiškai galvojau ką man daryti, o iš siaubo išsprogusios akys nieko nematydamos klaidžiojo valgyklos platybėse. Stalai, stalai, stalai. Lėtai, kaip paralitikas, pasuku galvą į virtuvės pusę ir...
    Kairiau, už trijų stalų ant stalo pamatau lėkštę su kotletu, stiklinę kompoto, o ant kėdės savo visą turtą - „diplomatą“...
2008-05-22 20:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-22 20:49
Tare
ir sakai, tai negrai nepasizymi kulturingumu :) lietuvi atpazinai bet kuriame pasaulio kraste. gerai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą