ištrauka „Apie save“ (...***...)

čia vyksta karas. eina užminuotu lauku nabagai, tempiasi vėliavas ir tikisi jas  aukštumoje įsmeigti, kad plazdėtų ir jų šlovę garsintų. skraido aplinkui mėsgaliai, slidu nuo kraujo, dvokas iš suplėšytų vidurių veržiasi, o gretos retėja ir retėja. smarvė nepakeliama. vieni kitų kūnais dangstosi, pradeda išdavinėti saviškius arba net pats nudobia, kad tik greičiau į kalvą. laukia medaliai ir ordinai...
po mūšio paaiškėjo, kad puolė jie savus, o tie juos naikino, skerdė ir neleido kopti vis aukštyn...
... aukščiau geriau. jie manė, kad kalva arčiau Saulės. jie manė, kad apačioje juos puola kitaminčiai. dalintis dar su jais ta Saulės šiluma? o, ne.
nematė toj viršūnėj kokia spalva dažyta ten plazda vėliava. neskyrė jie spalvų. žinojo, kad yra vaivorykštė, bet matė margą juostą. nesuvokė, kad iš spalvų gali sukurt pasaulį tokį gražų... bet ar graži vaivorykštė, bet ar gražus pasaulis, nesuvokė kalvoj...
žinojo jie tik vieną spalvą - juoda. juoda spalva ir tik juoda. užtat ir klojo jie savus, savi- savus, kad kalvą užkariautų. nors spalvos vėliavų skirtingos, bet tikslas vienas. nabagai pralaimėjo. viršuj nesidžiaugė taip pat - savus išklojo - spalvų jie gamos nežinojo.

r..... lt fronte nieko naujo nėra. tik šaudomi savi. spalvų kai neskiria kiti...