Atsiprašymas buvo sudėtingiausia vakaro dalis. Nuskabęs rožyno vainiklapius teko verti surūdijusius vartus ir širdgėliškom akim stypsoti prieš gyvenimo groteską. Ką gi. Puiku. Nykulys suvilgo antakius ir tieji pamažu raukiasi,idant kaltas būčiau ne aš. O gal... Tik gal, tikrai nesu? Vakarykštis vitražinis arbatinukas it perpykęs geležinkelio vagonas,purkšteli į veidą savo kalkėm žiovulingai svajojančio vandens garus. Na negi ir jis stos prie mane?
Akys merkiasi,o kojos tolsta nuo svetimo slenksčio. Akivaizdu- atsiprašymo nebus. Grumuliuodamas rankom idant paskutiniu savigarbos likučiu,skaičiuoju likusius žingsnius lyg stotelės-ten stojama. Bent jau didžiąją laiko dalį. Gal ir ne taip,kaip stojau aš (tarp sąžinės riksmo ir savo paties pašnekesio su stop ženklu),bet visgi stojama. Liežuvis persipina 5-is sykius ir rodos jau moku visas pasaulio kalbas,ne suprantu jas,tiesiog moku. Supratimas abstrakti sąvoka,ir apie jį kalbėti maža kompetencijos turiu,mat didžiąją laiko dalį mėginu suprasti save. Nesėkmingai. Kuo daugiau stengiesi,tuo labiau tolsti nuo tikslo,ar bent jau man šitaip šiepia dantis likimas. Atsuku nugarą jau kiek apkartusiam nuo tuščio ir nevalingo mano mekenimo (suprask-visom pasaulio kalbom) stop ženklui,ir iš principo jam nepaklusdamas spūdinu penketu sprindžiu tolėliau. Bent viduj sukyla anarchistinė potvynio banga,kuri nusineša visus tiltus ir gyvenvietes,bet palieka kažkokią velniavą panašią griuvėsius.
Vakaras išsineria į naktį ir vidurnaktis jau gerokai aplenkęs mano aky tūnantį tiką,rezgą rytą. Diena bus puiki,o štai atsiprašymas bus sudėtingiausia vakaro dalis...