"Žliumbikė... Sveikinu!". Sulaukęs tokių žodžių nepasijunti blogai. Na tiesiog turi progą susimąstyti. Ir paklausi savęs, kodėl jaudiniesi dėl to, dėl ko, matyt, nereikėtų. Nesuprantu, kodėl į galvą šovė ši citata. Citata mano vieno mylimo žmogaus. Gal tiesiog. Čia reikia įsiklausyti, o ne per dau gilintis.

  Vakar buvo sunku. Sunku, nes turėjau priimti iššūkį, apie kurį anąsyk kalbėjau. Ir visai nesvarbu, koks buvo tas iššūkis. Manoji rankele man pagelbėjo, na gal dar ir akelė. Ir atrodo turėtų būti visai nesvarbu po to, kai viskas baigiasi. Bet labai žmogiška yra taip į kažką įsigyventi, jog ir po to, kai viskas baigta, negali nuo to pabėgti. Įveikus vieną iššūkį ateina kitą. Ir dažniau jis būna tik sunkesnis.

  Vakar nesugebėjau užmigti. Jaučiausi išsękusi, pavargusi nuo mąstymo. Nežinojau ką ir bedaryti, nes laikas ėjo, o aš negalėjau pagaliau nukeliaut į tą nelemtą šalį, kur nemylima. Į sapnų šalį. bĖgo sekundės, minutės, valandos. O manyje kažkas vis dar kunkuliavo, kažkas, kas neleido užmigti. Nusprendžiau tam "kažkam"nepasiduoti ir užsiimiau tam tikr veikla. Ir tik tada susimąsčiau, jog tas nelemtas iššūkis yra daug mažiau svabus už didžiuosius iššūkius, kuriuos iškelia žmogus pats sau.

  Padrikos mintys. Nesusieti žodžiai. Viskas sukasi. Tai, ką dabar kalbu esu ypratusi vadinti minčių strautu. Arba kvaila esė, kurioje remiuosi tik savo pačios patirtimi. Iš viso, man labai kartais atrodo juokinga, kad šį dalyką, šias rašliavas net galima komentuoti. Taip, tai nėra visiškai individualu, atvira. Nes tai ne privati, o vieša erdvė. Bet kodėl tai darau? Tiesiog, kartais norisi pabėgti nuo savęs. Aš kalbu taip, kaip įprastai, neslepiu savo minčių. Tik įvelku jas į tam tikrą kevalą, tiksliau juo apgaubiu, jog viskas nebūtų labai akivaizdu. Manau dauguma net nustebtų, ką man reiškia tas uššūkis, kokią situaciją padarau juo. Tiesiog. Bėgti nuo savęs kartu su savimi.

  Nėra tikslas būti išklausytam. Tikslas yra pasikalbėti su savimi tarsi iš šalies.
****************************** *************************
<.........>
Gali tylėti. Tavo bjaurūs žodžiai vis tiek atsimuša i mano begalinio abejingumo skydą.
Jei nori, gali šaukti. Tai tik įrodys, kad esi labai silpnas.
Gali mane stumdyti. Juk seniai žinau, kas esi.
Po viso šito, gali atsiklaupęs maldauti atleidimo. Ir vėl taip pat elgtis.
Gali nužudyt mane, nes nieko iš manes neatimsi. Aš atgimsiu, bet kitur.
Gali mane mylėti. Bet tai nereiškia, kad atsakysiu tuo pačiu.
Gali manes nekęsti. Tokiu būdu naikinsi save, tikrai ne mane.
Gali meluoti man. Juk žinai, kad jau seniai nebepasitikiu Tavimi.
Gali man skambinti. O aš, savaime suprantama, atsiliepsiu. Bet atsitversiu tylos siena.
Gali idealizuoti save. Bet juk žinai, ką visi mano apie Tave.
<......>