Rašyk
Eilės (79060)
Fantastika (2330)
Esė (1595)
Proza (11062)
Vaikams (2730)
Slam (86)
English (1204)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2008-01-26 13:27
stuckintherain

Jau po...

"Žliumbikė... Sveikinu!". Sulaukęs tokių žodžių nepasijunti blogai. Na tiesiog turi progą susimąstyti. Ir paklausi savęs, kodėl jaudiniesi dėl to, dėl ko, matyt, nereikėtų. Nesuprantu, kodėl į galvą šovė ši citata. Citata mano vieno mylimo žmogaus. Gal tiesiog. Čia reikia įsiklausyti, o ne per dau gilintis.

  Vakar buvo sunku. Sunku, nes turėjau priimti iššūkį, apie kurį anąsyk kalbėjau. Ir visai nesvarbu, koks buvo tas iššūkis. Manoji rankele man pagelbėjo, na gal dar ir akelė. Ir atrodo turėtų būti visai nesvarbu po to, kai viskas baigiasi. Bet labai žmogiška yra taip į kažką įsigyventi, jog ir po to, kai viskas baigta, negali nuo to pabėgti. Įveikus vieną iššūkį ateina kitą. Ir dažniau jis būna tik sunkesnis.

  Vakar nesugebėjau užmigti. Jaučiausi išsękusi, pavargusi nuo mąstymo. Nežinojau ką ir bedaryti, nes laikas ėjo, o aš negalėjau pagaliau nukeliaut į tą nelemtą šalį, kur nemylima. Į sapnų šalį. bĖgo sekundės, minutės, valandos. O manyje kažkas vis dar kunkuliavo, kažkas, kas neleido užmigti. Nusprendžiau tam "kažkam"nepasiduoti ir užsiimiau tam tikr veikla. Ir tik tada susimąsčiau, jog tas nelemtas iššūkis yra daug mažiau svabus už didžiuosius iššūkius, kuriuos iškelia žmogus pats sau.

  Padrikos mintys. Nesusieti žodžiai. Viskas sukasi. Tai, ką dabar kalbu esu ypratusi vadinti minčių strautu. Arba kvaila esė, kurioje remiuosi tik savo pačios patirtimi. Iš viso, man labai kartais atrodo juokinga, kad šį dalyką, šias rašliavas net galima komentuoti. Taip, tai nėra visiškai individualu, atvira. Nes tai ne privati, o vieša erdvė. Bet kodėl tai darau? Tiesiog, kartais norisi pabėgti nuo savęs. Aš kalbu taip, kaip įprastai, neslepiu savo minčių. Tik įvelku jas į tam tikrą kevalą, tiksliau juo apgaubiu, jog viskas nebūtų labai akivaizdu. Manau dauguma net nustebtų, ką man reiškia tas uššūkis, kokią situaciją padarau juo. Tiesiog. Bėgti nuo savęs kartu su savimi.

  Nėra tikslas būti išklausytam. Tikslas yra pasikalbėti su savimi tarsi iš šalies.
*******************************************************
<.........>
Gali tylėti. Tavo bjaurūs žodžiai vis tiek atsimuša i mano begalinio abejingumo skydą.
Jei nori, gali šaukti. Tai tik įrodys, kad esi labai silpnas.
Gali mane stumdyti. Juk seniai žinau, kas esi.
Po viso šito, gali atsiklaupęs maldauti atleidimo. Ir vėl taip pat elgtis.
Gali nužudyt mane, nes nieko iš manes neatimsi. Aš atgimsiu, bet kitur.
Gali mane mylėti. Bet tai nereiškia, kad atsakysiu tuo pačiu.
Gali manes nekęsti. Tokiu būdu naikinsi save, tikrai ne mane.
Gali meluoti man. Juk žinai, kad jau seniai nebepasitikiu Tavimi.
Gali man skambinti. O aš, savaime suprantama, atsiliepsiu. Bet atsitversiu tylos siena.
Gali idealizuoti save. Bet juk žinai, ką visi mano apie Tave.
<......>
2008-01-25 01:44
stuckintherain

Sunku jaustis apsunkusiam

Iš tiesų. Labai geras jausmas būti įspraustam į rėmus. Tu nori bėgti, bet negali. Na, jautiesi kaip koks apgailėtinas apibrėžtinis integralas. Atrodo tuoj tuoj... Ir laisvė bus visai šalia. Bet prieš laisvę, kelias akimirkas prieš Tu pajunti patį didžiausią spaudimą.

Galima skūstis, piktintis ir burnoti, nors tai nieko iš esmės ir nekeičia. Tą ir darau. Nebijau parodyti, kokia silpna galiu būti. Taip, tai nėra iššūkis. Lemiamas, esminis iššūkis. Bet bijau. Užuot bandžiusi kažką pakeisti jaučiu, kaip susirakina mano rankos ir aš nieko nedarau. Tik kalbu. Rašau. Ir mąstau, kad neįveiksiu. Išties, keista būti tokiu silpnu. Juk žmogus yra tas, kuris manosi nugalėjęs gamtą, ją pažabojęs, nieko nebijantis padaras. Bet tokiais momentais pasimato tikroji žmogaus prigimtis. Silpnumas. Skundai. Ir pomėgis tinginiauti.

Daug kas pasirenka kitokį kelią. Deja aš nemoku. Na daryti tai iš karto. Bet palaipsniui jaučiu, kad kažkas keičiasi, kad į iššūkį nebežiūriu kaip į neįveikiamą. Kartais įdedu pastangą. Kad ir mažą, bet jaučiasi tam tikras progresas.

Nežinau,jaučiu, kad ir davar užuot tvarkiusis su savo "iššūkiu" vėl stengiu jo išvengti. Bet tai atpalaiduoja. Žodžiai tikrai atpalaiduoja. Na ir gerai. Bėgsiu...

Tiesiog gale visko reikia turėti ne tik miklią, o ir sėknmingą rankelę. Ar manoji sėkminga išaiškės rytoj. Tada ir pratęsiu pokalbį su savimi. O dabar prie iššūkio.
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą