Apie kritiką, apie kritikus, apie jų nusišnekėjimus ir šiaip apie nesąmones....

Ar žinai, kas esi? Ne, ne unikali asmenybė. Atsiprašau, bet ir ne originalus. Tu man panašus į masę, i visą bendrą neįdomią masę. Na blogesnis atvejis už vidutinybę. Nepyk.
    O žinai, ką galiu pasakyti apie Tavo vidų? Taip, ten, mano manymu, tuštuma. Gerai gerai, čia tikrai pajuokavau. Ten nieko nėra. Na turiu omeny sielą, organų trūkumu nepasižymi.
    Kuo Tu jautiesi? Menkysta? Em. Matyt, neatspėjau. Tu jautiesi gerai, gražus, geras, doras, stropus, pareigingas, draugiškas, patrauklus, protingas, žodžiu, visoks toks anoks geriausias... Klysti. Tu idiotas. Na gerai, galiu pavadint ir sielos ubagu. Pasirink pačiam kaip geriau.
    Ką Tu myli? Dievą, visą pasaulį, Tau brangius žmones pasakysi? Netiesa. Tu myli ir garbini tik save. Nepamiršk vakare pasimelst prieš savo mintyse susikurtą savęs garbinimo altorėlį, kuris kvepia gėlėmis, pavogtomis nuo kapų.
  Tu kažką sugebi? Na taip, manau, jau tai, kad apie Tave kalbu šį bei tą pasako. Na bet nereiškia, kad kažką gera.

Na bet kokiomis čia „blevyzgomis“ aš užsiimu? Kalbėjimu apie tą piktą komentavimo kultūrą, apie tą žmogų, kuris dažniausiai komentuoja kitus. Kuris tada mato tik save, GERIAUSIĄ IŠ VISŲ. Linksmumas. Tik nepykit, norėčiau bent vieną tokį eruditą pakalbinti gatvėje ir paklausyti, kaip jis kažką suvaro, nes manau daugeliu atveju tai neįmanoma. Ir žinai, būna labai bjauru, kai supranti, kodėl taip nesinori kartais skaityti internetinių laikraščių. Nes jo jais prirašyta didžiausi kalnai šlykščiausių komentarų. Ir juos rašė tokie ne tas žodis, kad idiotai. Na jau paskutiniai iš paskutiniųjų. Juokinga. Vėl rašau ne aš, rašo mintys besisukančios galvoje.
O dabar kritikuokit... Tik nenukrypkit į asmeniškumus, kaip kad į mano psichologinio portreto piešimą.