kalendra žirneliais
bananai stiebeliais
tiesiasi link burnos
staiga pasvyra, ima kilti
ir taip be pabaigos

sumesk klaidingą skėčio mostą
mane išmesk
ir lėksiu aš pūku i viršų
tarp pulkelio ančių

pasiklausyk bešnaranchio lapo
ir sudorok jį laukimu
pamesk plunksnelę tu ant tako
lengvu vėjelio dvelkimu

baltai nukris raudonas melas
ne tau žinoti ar jausmas geras
kokia gi jo yra kokybė?
turbut tos samanos paslėps puikybę

panacėja nuo visų jausmų-
jausmas
ne tik aš duodu bet imuų
tai riksmas, ne tik gausmas