meilė

Na juk pastangas reikia aprašyti, kaip kitaip. Žiūrėjimas į meilę su smegenim. Nes visa literatūra dalinai siejasi su smegenim - kai apie ją galvoji, o ne ją jauti. Prisilietimas prie popieriaus jau yra galvojimas, nors daug kas (ir aš pati) su tuom ginčytųsi.
      Kuprinė jos buvo apiplyšus truputuką, bet nedaug, labiau gal apdulkėjusi ir išsitepusi  žolės žaluma, nuo miegojimo lauke. Rūbai išskalbti degalinių tualetuose, bet su skaniu muilu, kuris šiaip naudojamas kūnui prausti; tai kvepėjo skaniai, prakaito kvapo nebuvo. Batai labai ištvermingi - atrodė beveik kaip nauji, nors buvo kokia 15 metų vyresni už jų šeimininkę.
      Miestas buvo apkrautas: gužėjo žmonės, kai kurie žvilgčiojo į ją, kai kurie ne. Ji sėdėjo ant fontano (kur tu, būdamas turistas, nepasėdėsi ant fontano? Čia jau šimtaprocentinis stereotipas) ir rūkė, žvalgėsi, bijojo nuo pat tos akimirkos kai atsidūrė tame mieste.
      Kitą dieną susirado tai ką reikia, širdis galvojo iššokti iš krūtinės, suko skrandį, buvo gėda ir norėjosi bėgti.
      Pamatė. Jis ją irgi. Pagalvojau, kad pati taip nedarysiu, nes vien nuo minties jau skrandis kažką burba.
      Ji pabėgo nieko nepasakiusi - pirmas variantas. Aišku labiausiai priimtiniausias, kad ji ten išvis nevažiavo. Na o neįmanomas variantas - ji priėjo prie jo, ar jis priėjo, nesvarbu, ir pasakė, kad turi jam kai ką pasakyti ar padaryti nori.. Atsistojo.. Kiekvienas garsas girdėjosi - kuprinės traškėjimas, kur buvo sausainių liekanos, kaulų subarškėjimas stojantis ir džinsų šiugždėjimas nuo judesio. Išilginti šią akimirką, išilginti! Pabučiavo į žandą ar į lūpas, žiūrint kur pavyko ir priklausomai nuo jo išraiškos. Tada tai jau tikrai nusisuko ir pabėgo. Gėda, gėda, gėda. Bet čia meilė, mano meilė. Ir aš bijau, ir aš nemyliu, kas be ko.