Ji skraidė paukščiu
meldies Dievui savam
tikėjo lietum
tylias giesmes jam skyrė.


Ji klaupės prieš sapną
verkė nakčia
it siela benamė
nuleidusi galvą.


Ji bėgo nuo saulės
toliau - link tamsos
ten galėjo neslėpti savojo veido.


Tylus šnabždesys:
„sakyk, kas gi tu?
kodėl gi tu bėgi tolyn nuo žmonių? „


Bet teatsakė:
„visai nesvarbu“..
Vos girdint:
„man jau laikas.. „


Tik akys ją išdavė
ir vėjas suprato -
tai Ragana