Ji skraidė paukščiu
meldies Dievui savam
tikėjo lietum
tylias giesmes jam skyrė.


Ji klaupės prieš sapną
verkė nakčia
it siela benamė
nuleidusi galvą.


Ji bėgo nuo saulės
toliau - link tamsos
ten galėjo neslėpti savojo veido.


Tylus šnabždesys:
„sakyk, kas gi tu?
kodėl gi tu bėgi tolyn nuo žmonių? „


Bet teatsakė:
„visai nesvarbu“..
Vos girdint:
„man jau laikas.. „


Tik akys ją išdavė
ir vėjas suprato -
tai Ragana

gabalėlis džiaugsmo,
šypsena,
širdis,
laimėjimas. 
Jau nebesijauti kaip išmestas daiktas
ir šilta, taip šilta. J
us esat čia - mėnuli, lietau, širdys.
Jus liečiat mano skruostus,
šildot rankas,
sielą,
apkabinat ir guodžiat -
nesvarbu kad tai ne jūsų pareiga
kad mainai nelygūs -
duodu skausmą o gaunu ramybę.
Ačiū -
klykiu ne iš skausmo..

Saule, aš neprašau kad šviestum dėl manęs. Tik pasakyk man kaip išlaikyti gyvenimą savo rankose. Davei man per daug, ne per mažai ir aš gyva, vis dar, kvėpuoju, mirkčioju, šypsausi šiandien. Davei tuos, kuriuos reikia mylėti. tik neatimk, prašau..

ką daryti kai šąla ne tik rankos bet ir siela.. užsimerkiu ir gyvenu kitur, ten kur nėra JŪSŲ. nepykit jei neberasit, jei neišeisiu bet ir negrišiu, pasinersiu į transo būseną - erdvę tarp JŪSŲ ir manęs.

lauke šviečia saulė, bet širdy lyja, taip jau būna kai ateina tarsi pavasaris.. bėgi nuo žmonių kurie berots šįkart bėga iš paskos - sakai eikit šalin, priekaištauji, bet nežinai kas bus oliau, ar nepakenksi pats sau? kur Tu? žadėjai šį kartą neišnykt. bet gi kur tu? pavargau Tavęs ieškoti.. Šį kartą aš Tave išvarysiu..

kai nusišypsoti atrodo lengviau, tik nežinai ko vėliau tikėtis nei kuo tikėt. Ar pradėti tikėti tuo, kad ir šiame pasaulyje galima gyventi? ar tai tiesiog todėl, kad nesi šiame pasaulyje..

gal tiesiog nesiseka, o gal taip turi būti.. Kai kvėpuoti atrodo sunku o šalia sėdintys žmonės tokie svetimi, jie tavęs nemato...
Dieve leisk man veikti pačiai ir aš save sunaikinsiu..