Na ir kas kad jis rūkė. Ne tave jis žudė. Bent jau ne dūmais.
Jie tvenkėsi jo smilkiniuose, kuriuose akivaizdžiai kalėsi gyvybė, buvo matyti tik jaunikliams būdingas nekantrumas . Buvo matyti tas naujai šovusių minčių virpėjimas,  kaip virpėjo tavosios blakstienos, kai jis pirmąsyk palinko prie tavęs ir rimtas rimtas, galima sakyt, net susikaupęs pabučiavo. Tu tada visa tai sureikšminai, kiekvieną momentą susmulkindama į kadrus, lyg būtum viena iš tų, priklausančių reklamos kontrolės draugijai, ir ieškotum 25-o kadro įkalčių.
Nesąmonė. Visa tai, ką jis tau sakė tada, buvo nesąmonė. Jis kalbėjo ir pats tuo netikėjo, vien todėl, kad niekad netikėjo nei savim, nei bet kuo kitu šiam miražiniam pasauly, tik tuo,  jog rūkymas žudo. „ Ir gerai, bent jau galėsiu apsimest, kad pats pasirinkau mirti, o ne numiriau iš būtinybės.“