Rožinė dražė

Švytuoklei įsisvyravus bet ką sunku sustabdyt. Mintys spiečiais susitvenkė ties pakaušiu ir įsirėmė savo nepuoselėtais, karpuotais užpakaliais į jos smegenų žievę, bandydamos taip įrodyti savo tariamą valdžią.

Bet pastaroji laikėsi iš paskutiniųjų. Bandė plėstis į šalis, kad jos sugebėtų išsitekti, kad nepasirodytų kokia nekompromisiška ar nesukalbama... Ji švelniu balsu kalbėjo, kad visoms užteks čia vietos, kol nebuvo peržengta riba, kol galva netapo panaši į kiaušingalvių šeimos atstovę, kol neatsirado reali rizika, jog žievė plyš, trūks kokioj strategiškai pavojingoj vietoj ir nepažirs nesurenkamai milijardai krikštolinių rutuliukų, daugiausia rausvų, it žemuoginė dražė, prikimšta konservantų ir aromatizuojančių kvapų.


Buvo sunku patikėti, kad tai- tikra. Kad švytuoklė įsisiūbavus ir netrukus pasieks porcelianinius servizus ant sekcijos, kuriuos mama paslėpė, kad neduokdie kas jų nesužalotų anksčiau nei ji juos sudės į kraičio skrynią, anksčiau nei jos mažoji mergaitė nutols drauge su suspaudusiuoju josios ranką didelėje savo plaštakoje. Bet tai atsitiko. Tai pasirodė realiau nei skausmas Džeko veide ir realiau nei Nylės juodas nagelis, vedžiojantis Sido laiško ištrauką, realiau nei jos užmerktos akys, atkartojančios sulig kiekvienu milimetru pasislenkančių raidžių vaizdus.


Švytuoklė įsisvyravo.
Beveik užkliudė servizą.
O Džekas tiesiog miegojo. Veik pavirtęs į miegapelę, veik laukęs kažkokios mitinės princesės, išvaduosiančios jį iš Kalėdinės depresijos, kuri jį pavertė Grinčo, vogusio Kalėdas, sutirštintu variantu.
O Nylė spaudė delnais savo orandžiniais plaukais aptrauktą galvelę, kad ši nesipūstų ir nesprogtų netyčia, perpildyta rožinės dražė.
O Sidas važinėjo troleibusais, piešė, gėrė degtinę, užsikąsdamas ilgais bohemiškais pliurpalais, ryšėjo ilgą baltai raudoną šaliką ir bastėsi po senamiestį kaip senais gerais laikais.
Jam nieks nepasikeitė.
Nebent tai, kad jis nurimo.
Tik kartais, kai jam būdavo negera, taip negera, jog traukdavo link amžinybės, jis prisimindavo Nylę.
Suminkydavo jai kokią dviprasmybę, įprasmintą kokiu raizginiu, pvz, klaustuku, ir išsiųsdavo jai.
Kad ši nuleistų akis į grindinį ir išeitų, palikus savo nebyliąją dalį merdėjančiame kūne.
Kad Džekas prabiltų, išsigandęs, kad netenka.

Taip ir gyvenam.