Paradoksalu

Šiaudais užgrūsiu dūstantį garsais
    pravertą langą.
Užgrūsiu
    ir gaudimas garvežio nutolusio
iš paskos dulkių debesiu mojuos.
    Vagonai,
pasiglemžę šilumą bevardę,
gal sąžinės užgraužti,
gal tik apatiškai apglušę
    monotoniškai dejuos...


O mano kambary apytamsiam
pro šieno kvapą nardys
    čirenimas vaiskus.
Čia- šokolado narvas:
      nugraužtum grotas,
oro po liūties įkvėptum
      tačiau
strypai jų
              skrandžio sieneles
negailestingai it dygliatriušiai
              badytų...


Nes priversta buvau stebėt,
kaip smilksta mūsų laikas,
kaip akmenim užmėtyta
be žado tvinksta danguje žaizda,
kaip pusryčiaujant
              knibinėji jausmą,
sapnuos išmėsinėtą,
pabudus nušveistą
ir tinkamą pateikt...


Nes laukiu,
pauzės kampučius užlanksčius,
chirurgo skalperiu
raudonį skruostų pjaustau..

Ir katinas,
tarsi žiema pavasario
              nuvalkiotas,
iš bado miršta
su žuvim auksine dantyse.