Na ir kas kad jis rūkė. Ne tave jis žudė. Bent jau ne dūmais.
Jie tvenkėsi jo smilkiniuose, kuriuose akivaizdžiai kalėsi gyvybė, buvo matyti tik jaunikliams būdingas nekantrumas . Buvo matyti tas naujai šovusių minčių virpėjimas,  kaip virpėjo tavosios blakstienos, kai jis pirmąsyk palinko prie tavęs ir rimtas rimtas, galima sakyt, net susikaupęs pabučiavo. Tu tada visa tai sureikšminai, kiekvieną momentą susmulkindama į kadrus, lyg būtum viena iš tų, priklausančių reklamos kontrolės draugijai, ir ieškotum 25-o kadro įkalčių.
Nesąmonė. Visa tai, ką jis tau sakė tada, buvo nesąmonė. Jis kalbėjo ir pats tuo netikėjo, vien todėl, kad niekad netikėjo nei savim, nei bet kuo kitu šiam miražiniam pasauly, tik tuo,  jog rūkymas žudo. „ Ir gerai, bent jau galėsiu apsimest, kad pats pasirinkau mirti, o ne numiriau iš būtinybės.“

Kai intriga slopsta , prisimenu, kas buvo prieš ją. O buvo tuštuma. Todėl kurpiu paskutinius, galbūt beviltiškus, bet vis dar vuiltingus, planus, kaip eiti toliau. Kitaip nei kiti. Nepasiduoti vien todėl, kad nieks neragina. Išgąstis praeina, kai su juo susigyveni. Tai galioja ir tau, ir man. Pasikeitei? Koks galų gale skirtumas. Ir aš pasikeičiau. Bus sudėtingiau. Bet BUS. Bus...

Tik aš pati 100% atsakinga už visus įvykius, kurie atsitinka mano gyvenime.

Mintis- kūniška.

Galia slypi dabartyje.

Atsisakau praeities, suvokdama jos įtaką šiandienos mintims, bet taip nuo jos atsiriboju ir pati kuriu naują ateitį.

Man JIS brangus, bet ne taip labai, kad atsisakyčiau nesavanaudiškos meilės sau, vardan JO savanaudiško jausmo man.

Prisileistum mane arčiau ir aš pražysčiau...