" Dainuokime mano giesmę, ji muzikaliai parašyta.

Aštrus gotikas užkabintas ant mėnulio ragų.

Šaunus kaubojus vikriai sumezgė kilpą.

Kristus iš drėgnos nišos stovi prieš mane.

Kaukė iš Tasmanijos, iš Bali, iš Peru, smūtkelis iš Lietuvos, ruda Bizantijos ikona.

Jis meldžiasi ir prašo.

Kristus iš lėto sukasi aplinkui save, lyg mechanizuotas vaikų žaislelis.

Aš iškišu liežuvį, ant jo krinta lašai nuo erškėčių karūnos, suvilgau liežuviu lūpas, kraujas skanesnis už medų, taip nutapė Salvados Dali.

Kūjo dūžiai kaip bombų sprogimai Berlyno griuvėsiuose.

Manęs neįleidžia į filmą „Quo vadis“.

Vietos rezervuotos, bilietai išparduoti.

Milijonai Golgotų aplink mus, ir mudu abu esame Golgotoje.

Jo brezentinės kelnės dailiai sulopytos, mediniais bruožais vaikščioja skruzdės.

Jeigu mudu susėstume ant aukštų kėdžių valkatos tavernoje, kur alus pigesnis ir stiklai sunkūs?

Bet mudu negalima net paliesti vienas antro.

Teturime giesmę, ir ji amžina kaip mirtis.

Tokia yra mano giesmė, kuri turėjo būti."


A. Škėma.  ištrauka iš noveles. Va taip man patinka.