" Dainuokime mano giesmę, ji muzikaliai parašyta.

Aštrus gotikas užkabintas ant mėnulio ragų.

Šaunus kaubojus vikriai sumezgė kilpą.

Kristus iš drėgnos nišos stovi prieš mane.

Kaukė iš Tasmanijos, iš Bali, iš Peru, smūtkelis iš Lietuvos, ruda Bizantijos ikona.

Jis meldžiasi ir prašo.

Kristus iš lėto sukasi aplinkui save, lyg mechanizuotas vaikų žaislelis.

Aš iškišu liežuvį, ant jo krinta lašai nuo erškėčių karūnos, suvilgau liežuviu lūpas, kraujas skanesnis už medų, taip nutapė Salvados Dali.

Kūjo dūžiai kaip bombų sprogimai Berlyno griuvėsiuose.

Manęs neįleidžia į filmą „Quo vadis“.

Vietos rezervuotos, bilietai išparduoti.

Milijonai Golgotų aplink mus, ir mudu abu esame Golgotoje.

Jo brezentinės kelnės dailiai sulopytos, mediniais bruožais vaikščioja skruzdės.

Jeigu mudu susėstume ant aukštų kėdžių valkatos tavernoje, kur alus pigesnis ir stiklai sunkūs?

Bet mudu negalima net paliesti vienas antro.

Teturime giesmę, ir ji amžina kaip mirtis.

Tokia yra mano giesmė, kuri turėjo būti."


A. Škėma.  ištrauka iš noveles. Va taip man patinka.

H. RADAUSKAS "TRYS EILUTĖS"

Dvigalvis juodas vyras - gyvulys
(Nuliūdęs senis ir įtūžęs liūtas)
Šaltom oranžinėm akim žiūrėjo
Į saulės padegtus senus medžius,
Kuriems iš kūnų lekianti ugnis
Į dangų kilo kaip daina.
Po jais Minia kvatojo, gėrė ir prekiavo
Ginklais ir puodais, meile ir arkliais.
O jis rašė pirmą eilutę.

Pamišęs pranašas žiauria barzda,
Kuri dundėjo kaip Vulkano kūjis, -
Iškėlęs delnus virš baimingos žemės
(Delnų šešėliai - dideli vorai -
Per galvas lipo karvėms ir žmonėms),
Pradėjo klykti, kad valstybės galas
Artėja, kad švenčiausių vilnų siūlas,
Nuleistas naktį į skaidrias bangas,
Gaubtam sidabro veidrody parodė:
Į žemę plūsta demonų minia:
Leviatanas, Essas, Asmodeus,
Baalas, Botis, Pruslas, Abadonas,
Agares ir Mercurius quadratus
Sudegins miestą kaukiančia ugnim.
O jis rašė antrą eilutę.

Kaip išžudytos armijos likučiai,
Per laiko dykumą keliavo metai,
Mėnulio pilvas dilo ir storėjo,
Į dangų lėkė medžiai už langų.
Gaisrai ir maras iškapojo miestą,
Dievai pabėgo rėkdami į girią,
Tuščiam name, šešėlių karalystėj,
Jisai rašė trečią eilutę.

Koks beviltiškai tuščias ir paskendęs nūdienoje yra tas nepakartojamas pasaulis.