Apie:
Anzelmas Matutis (tikr. Matulevičius) gimė 1923 m. sausio 7d. Zomčinės kaime (Marijampolės apskritis).
Eilėraščius vaikams poetas pradėjo spausdinti jau 1937 m., būdamas 16 – os metų laimėjo dvi „Žiburėlio“ žurnalo literatūrinio konkurso premijas.
1942 m. A. Matutis baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Mokytojavo Santaikoje (Alytaus raj.), Simne, Seirijuose, 1950 – 1972 m. – Alytuje.
Visą savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai.
Labiausiai išsiskiriantis A. Matučio kūrybos bruožas – visa apimantis vaikiškumas – pradedant pasaulėvoka, baigiant poetika. Eilėraščio centre – vaikas besidžiaugiantis pasauliu, vaikyste, jį supančiais žmonėmis. Apskritai iki A. Matučio lietuvių vaikų poezijoje nebuvo taip džiaugsmingai savimi ir pasauliu besimėgaujančio mažojo herojaus.
Poetas rašė ne tik apie vaikus, bet ir apie paukštelius bei žvėrelius ir šie įgijo iš esmės tokius pačius būdo bruožus kaip ir žmonių vaikai – pasitikintys savimi, žvalūs, optimistiški.
Tokios temos poezijos temos nestebina, nes pagrindiniai poeto kūrybos šaltiniai – artima draugystė su vaikais ir Gudų giria, kurios pakrašty Uosupio upelio įlomėlėje apie 1972 m. A. Matutis pasistatė namelį, kuriame paskutiniaisiais gyvenimo metais mėgdavo ilgėliau apsistoti (dabar čia kas antrą pavasarį rengiami „Poezijos pavasarėliai“, kurių metu skelbiamas gražiausias eilėraštis vaikams apie gamtą, žemę, Tėvynę, apdovanojamas poetas – A. Matučio premijos laureatas, o nuo 1995 m. apdovanojami ir jaunieji poetai). Be kita ko, A. Matutis mėgo žvejoti, keliauti.
Vienas iš A. Matučio kūrybos principų – rašyti tai, ko trūksta lietuvių vaikų poezijoje. A. Matutis, kaip jis pats teigė, norėjo sukurti „mielą herojuką su žmogiškom savybėm ir silpnybėm, tokį, kuriuo vaikai pasitikėtų ir mylėtų kaip draugą“. A.Matutis tikėjosi, kad toks galėtų būti jo sukurtas Drevinukas – personažas, kurio ieškojo daugiau kaip 30 metų.
Tačiau A.Matučiui ne itin sekėsi įprasminti pasirinktą medžiagą stambiuosiuose poezijos žanruose. Jis – trumpojo eilėraščio meistras. Dažnai trumpieji jo eilėraščiai paremiami emocinga šnekamąja vaikų kalba, intonacijų kaita, neretai kalbamapirmu asmeniu, sušukimu sustiprinama eilėraščio pabaiga. Daugiausia trumpų eilėraščių su išryškinta pabaiga – knygoje „Dvylikos svečių lauktuvės“.
A. Matutis išleido daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams, parengė literatūros bei istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, iš rusų kalbos išvertė estų, kirgizų, baltarusių, rusų poetų eilėraščių, parašė apybraižų, libretą Jurgio Gaižausko operai „Buratinas“ (1969 m.).
Poeto veikla neliko neįvertinta – 1971 m. A. Matutis apdovanotas Komjaunimo premija, 1973 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas, 1974 m. jis pelnė Respublikinę valstybinę premiją, 1983 m. poetui suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota H. K. Anderseno diplomu (įrašant A. Matutį į premijuotų rašytojų garbės knygą).
Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas.
A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje.
1991m. spalio 19 d. Alytuje atidarytas A. Matučio memorialinis kabinetas.
Bibliografija
Arteko trimitai (eilėraščiai, 1963)
Auksinės rankos (eiliuota pasaka, 1986)
Brolis Molis (poemėlė, 1985)
Drevinukas (eiliuota pasaka, 1974)
Dvejetų karalius (eilėraščiai, 1961)
Dvylikos svečių lauktuvės (eilėraščiai, 1984)
Genių kalvė (eilėraščiai, 1948)
Genių kalvė (rinktinė, 1970)
Girinukai (eilėraščiai, 1978)
Girios abėcėlė (eilėraščiai, 2001)
Girios televizorius (poema, 1973)
Grok, žiogeli smuikeliu (eilėraščiai, 1948)
Kalbuosi su giria (eilėraščiai, 1998)
Karžygys Leinė (samių tautos sakmė, 1965)
Kas žmogiuko širdyje (eilėraščiai, 1991)
Margaspalvė genio kalvė (rinktinė, 1980)
Milžinų šaukštas (eilėraščiai, 1978)
Miško cirkas (poemėlė, 1958)
Mokyklos takeliu (eilėraščiai, 1952)
Negriukas Džonis (poemėlė, 1951)
Šilų berniukas (eilėraščiai, 1967)
Šypsenėlė (eilėraščiai, 1995)
Šnekučiai (eilėraščiai, 1982)
Tai margumai genelio (eilėraščiai, 1983)
Trijų brolių svirnelis (eiliuotos pasakos, 1982)
Tuoj ir rytoj (eilėraščiai, 2001)
Vaikai iš kolūkio (eilėraščiai, 1950)
Vaivorykštė ežerą semia (eilėraščiai, 1958)
Vyturių vainikas (eilėraščiai ir eiliuota pasaka, 1964)
Žiburėliai Nemune (eilėraščiai, 1963)
Žilo šilo darbininkai (eilėraščiai, 1985)
Žirgelio namai (eiliuota pasaka, 1985)
