mes susipykom. ir nesikalbam.
ir pilnaties tyla pakvaišta –
pasėja ko nebuvę,
ir išdygsta
slibinas: kai klausausi žingsnių,
ji kaišioja liežuvį man į ausį,
ir iš burnos - kai noriu žodžiui
duoti valią; savaitę maitinu
jo purpurines galvas ir kas dieną
verkiu, bet paaukoju po tyrą
skaisčią karalaitę, kol
susitaikom
ir prakalbam, septyniskart
slibinui nukirtę galvas, neatsikalbam,
po dangumi sugulę, dangaus neatpažįstam
ir baisiai liūdim: tolsta
tyrųjų karalaičių vėlės,
tarsi žiema jau būtų, baltajam
debesy...
Eilėraštis. Puiku! Kartais paklaidžiojus po šituos puslapius, jau atrodo, kad žmonės surašę porą nerišlių žodžių jau didelį eilių dedasi sukurpę. Ir savaitės geriausiuose tokie dar laikosi. Bet ne čia vieta bėdotis, tiesa, Rimše? O čia gerai!!!
ir prakalbam, septyniskart slibinui nukirtę galvas, neatsikalbam, po dangumi sugulę, dangaus neatpažįstam ir baisiai liūdim: tolsta tyrųjų karalaičių vėlės, tarsi žiema jau būtų, baltajam debesy...
kažkodėl pagalvojau, kad įdėjai dukters, arba savo vaikystės, arba tiesiog ne savo. arba paskubėtas. šiaip man slibinai ir karalaitės irgi būna kartais prie šono:))
slibinas mirė - slibinas gimė! tokia, vat, patarlė. Man patiko, ypač tos vėlės, gal kad vėlinės nebetoli. Kaip visada, užkabinai kažką giliai sieloje. Transcendencija tau nesvetima:)