nuojautos

*
            aš nieko daugiau nedarau čia.
            tik mirštu.
                                      V. Kukulas

ir taip diena iš dienos
ir nieko. ir tuščia.
tik šaltis, viešpatie, šaltis
pirštuose virvė
tarp čia ir dabar
oro dantim įsikibus kartoji
– nepalikau, dar nieko
nepalikau čia.
tik laidoju.
moju sustojusiems
laukdamas kur išlipti.

tykiau už traukinių tylėjimą
tik aidas bėgių
ir beldimas– – –

*

matyk mane
kai byra oro bokštai
prasigėrusiuos namuos
iš japoniško meno numirti
romiai suklupus kinkuoji
godžiai meldi išrišimo

ir taip ligi lietaus
lig išprotėjimo
kreidos rate

žiūrėk

–

vilkai dangum išeina

*

vis mažiau esu.
žvelgi į nukirptus
plaukus ant grindinio
ir pelenų kvapas
vaidenas

nulaupytais žvynais
akmenys upėse dūsta

gyvenimas tavo
drėgnas ir plokščias
tinka nebent ratilams
arba
dantims išsilaužyti

vis mažiau–
tik nuojautų sauja.

*

tarp nieko ir nieko
viskas yra
be šaknų ir be priežasties.

108 muselės iš aklo maldos
ir tavo plaukų
tiek teradau
sukrešusiom pievom parėjęs.

kartoju kad viskas
tarp nieko ir nieko
bet jau nebyliai
ir labiau sau.

ateik ateik
į mano valtį.
čia mano vienatvė
gilesnė.

*

ramu.
dabar kai jau žinai–
išeidamas paliksi
lygiai nieko
tik dėmeles iškosėtas
į delną
atsilupa veidas
ir aušta
tįstant vyzdžiams

rudenine upe
rankraščiai teka
tarytum liepsnotų

bičiulis sakė
viskas paprasta–
smeigi ir užsuki
o tada jau galima
lupti