Mėnesienos noktiurnas

Rugsėjį, mėnesienoje sugrįžk,
tiek daug sidabro šitą naktį,
kol neužgeso žiburys,
lietaus lašais į langą skambink.

Regėsiu atvaizdą stikle,
žvilgsniu lytėsiu tavo plaukus,
lijundros austa suknele,
nuslydusia sruoga ant balto kaklo.

Išlaisvinta – nuoga erdvė.
Sudegs liepsnoj baikšti plaštakė
- ir ne nuo vyno kūnai kais,
ugnelės akyse – tai ne nuo žvakės.

- Mieloji, mes kaip angelai,
nupuolę ir aukštai iškilę,
mums nevalia sugrįžt atgal
- dar mėnesienos neišlijo.