iš prisiminimų [beprotės užkalbėjimai]

užsirakinus 9 bevardėm spynom
tuščiom metaforom keliais į niekur
o pakelėj traukinių bėgiai besibaigiantys
ties kairiuoju smilkiniu
rakštims pirštuose skleidžiantis
obliuoju savo medinę valtį
rėžiais rėžiais ir puola skiedros
žemėn rapsais žydėt šitaip
nuo aušros lig pati virstu skiedra

galėčiau išprotėt, brolau,
tik ar tu pasimelstum?

žmonės sako, kad lauko gale
12 negyvų dievukų duobėj guli
naktimis girdžiu kaip vaikeliai
suragėjusiais jų kaulais
smėliuos piešia orientyrus
traškėjimu skeveldrom
sako, kad šitaip jie
lietų pranašauja

rutyto lyjo vaikeliai
rutyto lyjo per naktelį

sako, kad lauko gale
gyvena beprotė moteris
jos 14 negimusių vaikų
paklydusių meldais
nuaugusiuos liūnuos
jos 14 negimusių vaikų
virtusių akmenimis
jos 14 negimusių vaikų
pranašaujančių mums lietų

brolau, ar tikėt ką žmonės sako?

pagaliukais surūšiuotos mintys
neišklyst nepamest
o ar mus kas palaimino
kryžiaus įspaudais krūtinėje
šventųjų rankų mostais
užkalbėjimais tyliu murmėjimu
šitaip ramybei slenkant
nuo vieno smilkinio lig kito

pagirdykit mane šaltinio vandeniu
išskalaukit mane upės linky
išgręžkit ir padžiaukit
aš supūsiu savuos skysčiuos
liks tik kauleliai
dūlėti po tavo kojom

galėčiau numirti, brolau,
tik ar tu pasimelstum?