--------------------

O aš numirsiu tyliai,
Kaip ašara ant pasmerktojo skruosto,
Beeinančio paskutiniąją Mylią.

(O mirusiesiems nieks plaukų neglosto.)

Žinau. Ir man neglostys.
Žinau. Neprisimins. O ypač tie,
Kurių prisiminimas man į rojų kelią tuoj atvertų.

Ei, jūs!
Tie, kurie žmonėm save vadinat!
Atsimerkit!
Pabuskite iš miego!
Nors kart nutolkite nuo nebaigtų stereotipų ir minčių anonsų.

(O mirusiesiems nieks plaukų neglosto.)

Žinau. Ir man neglostys.

Neglostys gal todėl, kad nepasieks,
O nepasieks - kad nenorės pasiekti.
(Aš to ir neprašau), tiesiog
Numirsiu tyliai.
Be šauksmų, pagalbos prašymų.
Juk Dievui maldos irgi nusibosta.

(O mirusiesiems nieks plaukų neglosto.)