Skiriu Austėjai iš Kilimandžaro papėdės, Radugai iš už horizonto ir kitiems, ir Jums.
Laikai kai jaunos kiaulaitės įveikė prigimtinio drovumo barjerus ir, paakintos vis labiau plintančios multirūšinės emancipacijos bei hembroidizmo, ėmė vis dažniau lankytis viešosiose vietose stojo tuoj po paskutiniojo Persų įlankos karo. Tiesa sakant, tas karas vyko jau Golfo Persò kanjone, tačiau ši istorija ne apie tai.
Markas d‘Borowski, šaunus Litbelo gvardijos seržantas, dailiai riestais į viršų husariškais ūsiukais ir smulkiomis, laisvai krintančiomis ant pečių, kaštoninėmis garbanomis, ką tik grįžęs iš šlovingų taikos palaikymo misijų Viduriniuosiuose rytuose, gan nemaloniai nustebo, kai traukiniui sustojus, gimtojo Wiłno stoties perone išvydo visą būrį koketiškai kriuksinčių kiaulaičių. Pasipuošusios lengvais stilizuotais armijos mundurais, priekinėmis aukso kutais ties kanopėlėmis puoštomis kojomis jos mojo išsilaipinantiems kariūnams. Negali sakyti, kad nebuvo nieko apie tai girdėjęs, tačiau girdėti viena, pamatyti akivaizdžiai – visai kas kita.
Pasitraukęs kiek nuošaliau nuo plūstančių minių srauto, Markas prisidegė trofėjinį egiptietišką papirosą ir, mėgaudamasis karčiu besilydančio silikono pluošto dūmeliu, ėmė vogčiomis apžiūrinėti tas kriukses. Visai dar jaunos, gal kokių šešių septynių mėnesių amžiaus, skaisčiai rožiniais snukučiais ir – pamanyk tik– juodai dažytomis blakstienomis. Kaip jos ir pastovi ant dviejų užpakalinių, toptelėjo Markui. Jis pats sau drovėjosi prisipažinti, kad nepaisant visko, būrelis šių gyvulių atrodė visai gracingai. Valiūkiškai atsegiotais rausvučiais ulonų žaketais, trimis eilėmis dailių, dirbtiniais žemčiūgais sagstytų, juodo barchato liemenėlių, tarp kurių švytėjo vaiski kovo šaltuke šyvais šeriukais pastirusi nuoga oda, aukso kutais puoštomis galūnėmis ir vulgarokais, žemokai ant klubų kabančiais, trumpais žalios gelumbės sijonėliais su penkiakampės žvaigždės motyvu apsiuvinėtomis skylėmis riestoms uodegytėms, kiaulaitės kėlė prieštaringus tačiau visai malonius jausmus. Buvo gal penkios ar šešios, tokios švarutės ir – kažkodėl taip atrodė – maloniai kvepiančios. Laigė po peroną, kepšnojo savo kanopėlėmis kareivius, o jų snukučiai spindėjo džiugesį ir klegėjo kriuksinčius valiavimus. Niekas į tai nekreipė dėmesio ir viskas atrodė siurrealistiškai tikra. „Taip, užsisėdėta mano frontuose... “ atsiduso Markas ir jausdamas kaip nesuvaldomai rausta žandai staigiai apsisuko bei patraukė viešbučio link.
***
Gotiško „Litewski dom“ fasado piliastrai ir pinakliai tarsi pasiruošusių startui tarpkontinentinių balistinių raketų guotas lengvai kilo nuo gana sunkaus cokolinio aukšto. D‘Borowski visuomet negalėdavo atitraukti akių nuo įstabaus šio viešbučio fasado vaizdo, atsiveriančio iš siauros gatvelės perspektyvos. Ir dabar, nors einant nuo „Ostra Bramos“ kazino žemyn buvo net keletas artimesnių kelių į viešbutį, Markas tyčia nusileido iki pat Bernardinų ir tik tada pasuko dešinėn, kad galėtų pasigrožėti išsiilgtu vaizdu. Nors dar jaunas, tačiau jau vėtytas ir mėtytas karys buvo matęs daug pasaulio miestų ir sostinių, nepaisant to – Wiłno jam buvo pats mieliausias. Iš kilmingos vietos tuteišų giminės kilęs, kultūringas ir taurus jaunikaitis didžiavosi savo tėvyne ir jos sostine, o kariuomenės gretose neturėdamas pakankamai daug tokius pat jausmus puoselėjančių draugų, kiekvienai progai pasitaikius tuoj skubėdavo namo, užuot smaginęsis, pagal kontrakto sąlygas priklausančiomis nemokamomis gašlybėmis kur nors Istambule ar dar blogiau – juodosios Bratislavos griuvėsiuose.
Tačiau viešbutis tik išoriškai buvo nepakitęs. Pravėręs sunkias misingiu kaustytas paradines duris Markas su nusivylimu konstatavo, kad nauji vėjai neaplenkė ir šios senovinės kultūros citadelės. Viskas atrodė lyg ir taip pat, masyvus raudonmedžio piupitras – portje bastionas, prabangus rankų darbo Lentvario karaimių kilimas nuo pat slenksčio ligi horizonto ir, sakoma, kad Oginskių menes menantys, tikro kalnų krištolo sietynai su tūkstančiais senovinių kaitrinių lempelių, ir garsaus užmarštin nuėjusio klasiko Adamo Jacovskio holograminės kopijos, puošiančios erdves. Viskas taip kaip ir prieš trisdešimt metų, kai prieš išvykdamas Markas čia linksminosi su draugais. Tačiau maloniai palinkęs į priekį portjė vos neprivertė seržanto bėgti atgalios. Tai buvo ilgaausis asilas atlasiniu kostiumu, kairės priekinės kanopos skylime paslaugiai laikąs registracijos blankus. Be to, jis dar kažką linksmai ir garsiai žviegė savo asilišku yaya dialektu. Foje gilumoje Markas matė ir daugiau dvejomis kojomis vaikštinėjančių gyvūnų. Beveik visą fermą: nuo kvailokos pasipūtusios anties generolo antpečiais iki, galima sakyti, taurios išvaizdos žirgo, pasipuošusio savo žirgišku smokingu. Markas tikrai nebūtų pasilikęs čia jei ne lifto laukiantis būrelis žmonių, kurį akies krašteliu pastebėjo jaunuolis. Todėl tik giliai įkvėpė oro ir mandagiai bei kukliai priėmė asilo siūlomus blankus.
Liftininkas buvo šuo. Siaubingas senbernaro ir nykštukinio pinčerio mišrūnas. Leistis teko ilgokai, iki pat 36 aukšto ir jis, gal kiek didžiuodamasis, o gal matydamas jaunojo kariūno sutrikimą, keliais žodžiais išlojo, kad senasis „Litewski dom“ dabar yra Jaučio Barnabo – pirmojo Litbelo verslininko-hembroido nuosavybė, todėl ir visas aptarnaujantis personalas čia hembroidai. Tačiau tarp svečių neretai pasitaiką ir žmonių, jau beužsidarant lifto durims spėjo paguosti Marką jis.
Užsidaręs numeryje d‘Borowski kurį laiką tiesiog stovėjo viduryje svetainės nieko neveikdamas. Mintyse vis iškildavo kiaulaičių šutvė iš stoties perono. Arba asilas-portjė ir jo džiugus žvygimas. Golfo Persò kanjone Markui teko akis į akį susidurti su draugiškose pajėgose tarnavusiais Nestrėjos vorais ir Armagedono roplianoidais, tačiau šie ateiviai iš kitų galaktikų, dievaž, neatrodė taip keistai, kaip, čia, namuose sutikti emancipavę gyvuliai. Po velnių, pagalvojo jaunasis vyras ir nusprendė, kad lengva burnelė jam dabar tikrai nepakenks.
Jau po pusvalandžio jis išpylė paskutinius gorielkos, rastos numerio bare, lašus į taurę ir buvo aišku, kad to neužteks. Todėl neilgai svarstęs pasiryžo žygiui į viešbučio restoraną. Eidamas link lifto dvejojo ar nepakilus jam laiptais, mat nelabai norėjo vėl susitikti to mišrūno, tačiau, prisiminęs kaip žemai yra, atmetė šią mintį. Laimė, jau sekančiame aukšte į liftą įvirto iš pažiūros dar girtesnis nei Markas storasprandis Jegėlos pulko dragūnas ir jie tučtuojau užmezgė pokalbį nekreipdami dėmesio į liftininką.
Restoranas skendėjo gaižiuose silikono dūmuose, aidėjo arši šokių muzika, prie staliukų sėdėjo gausios ir mišrios svečių kompanijos. Po salę siuvo jaunos telyčios alyvinės spalvos prikyštėmis ir vos spėjo nešioti užsakytus gėrimus. D‘Borowski prisėdo prie baro ir užsisakė ąsotį Żywec alaus. Šalia sėdėjo degla kiaulaitė, svajingai siurbčiojanti Martini Bianco pro salotinės spalvos šiaudelį ir jau po keliolikos minučių jiedu draugiškai šnekučiavosi. Tiesa sakant, Markas nelabai tesuprato ką jam laibu balseliu kriuksėjo kaimynė, tačiau buvo mandagus ir maloniai šypsodamasis linksėjo galva. Jį truputi trikdė retkarčiais nugirstamos klausiamosios gaidelės deglės intonacijoje ir kai šios pasidarė labai intensyvios jis pradėjo pasakoti apie savo žygius kanjone. Atrodo, kad pataikė kaip pirštu į akį, jo sugėrovė iš malonumo net prisimerkė ir pastatė deglas savo ausis. Kriuksėjo ji dabar itin retai ir, kiek galima buvo suprasti tai buvo pritariamieji, kupini susižavėjimo žodelyčiai. Po Żywec seržantas narsiai užsisakė gorielkos ir tai buvo bemaž paskutinis dalykas, kuri jis dar ryškiai prisiminė ir sekančią dieną.
Pabudęs numeryje, suvokė, kad miegota nenusirengus ir nuoširdžiai nudžiugo dėl to, nes miglotai iš praeitos nakties nuotykių prisiminė ir nemenką geismo savo deglai sugėrovei jausmą. Šiaip ne taip nuslinkęs iki vonios apsiprausė ir žiūrėdamas į veidrodį pabandė sutvarkyti savo husariškus ūsiukus. Tačiau veltui – kairysis taip ir nebepakilo į viršų, todėl teko sušlapinti abejus vandeniu ir nuleisti vienodai žemyn. Važiuosiu namo į tėvų dvarą, nusprendė Markas ir lygiai tą pačią akimirką pasigirdo beldimas į duris, o jaunuolio širdis nukrito kažkur į kulnus. Susitvardęs ir dar kartą žvilgterėjęs veidrodin bei pasitaisęs mundurą jis rado jėgų atidaryti durims, už kurių laikydamas du gorielkos butelius stovėjo draugiškai išsiviepęs senbernaro ir nykštukinio pinčerio mišrūnas, kurio, kaip dabar, staiga užplūdus nakties atsiminimams, žinojo Markas, vardas Vovka ir su kuriuo jiedu staugė į blankstantį mėnulį Gedimino kalno papėdėje paryčiais.
***
Markas d‘Borowski Litbelo gvardijos seržantas namo į tėvų dvarą neišvažiavo nei tą, nei sekančią dieną. Neišvažiavo jis ir visą kovo mėnesį, o taip pat balandį, gegužę ir birželį. Birželio pabaigoje, viešbutyje „Litewski dom“ jį rado karinės komendantūros patrulis ir primygtinai paprašė grįžti namo, kadangi tėvai jau buvo paskelbę visuotinę paiešką. Kai patrulis išsinešdino Vovka, kuris kaip sykis buvo užėjęs į svečius, stryktelėjo nuo kušetės ir išlojo: „Važiuok, Markai, juk tėvai jaudinasi“.
***
Retai važiuojamas, Versekos mišką kertantis kelias dar skendėjo ryto migloje. Bet vaiski vasaros saulė jau sparčiai kopė dienovidžio link ir pranašavo ne menkesnį šutą nei vakar ar užvakar. Šalia kelio besidriekiančio jauno beržynėlio samanų paklotėje belaigančią barsukų šeimyną netikėtai išgąsdino staigus prabangaus fajetono magnetinės pagalvės šnypštimas. Fajetone sėdėjęs jaunasis Markas d‘Borowski godžiai stebėjo iki skausmo pažįstamą kelią. Vairavo kažkoks ožiškos išvaizdos hembroidas, valiūkiškai gromuluodamas šieną, kurio vis pasiekdavo lūpomis iš pasmakrėje pakabintos, dailiai kryželiu siuvinėtos terbelės. Štai dabar bus posūkis kairėn, tada tiesiai per Nezdilės tiltelį ir jau bus matyti dvaro parkas, mąstė d‘Borowski. Kiek čia grybauta ir uogauta, kiek žuvelių ištraukta kartu su tėvu arba seneliu vaikystėje! Plūste plūdo seni sentimentalūs prisiminimai. Ak, atrodytų niekas ir nepasikeitė.
Kai fajetonas sustojo prie ažūrinių, amūrais puoštų dvaro vartų jaunuolis sumokėjo vairuotojui ir pasispraudęs uniforminę kepurę po pažastim nedrąsiai pasuko parko link. Kiek paėjėjęs pastebėjo siaurą takelį, tarp medžių sukantį kairėn. Tai į dvaro tvartus, prisiminė Markas ir kažkodėl sustojo. Tada neryžtingai pamindžikavo nuo kojos ant kojos ir galų gale apsisprendęs gan sparčiai pasuko tuo takeliu. Eidamas prisirinko žydinčių kiaulpienių ir įgudusiais pirštų judesiais nupynė vainiką, kurį tučtuojau ir užsidėjo sau ant galvos, uniforminę kepurę švystelėjęs po išsikerojusiu sulaukėjusio rododendro krūmu. Akyse jam stovėjo milžiniškos, jų dvaro tvarte gyvenusios deglosios vaizdas, kurį prisiminė dar iš tų laikų, kai būdamas vaikas, padėdavo seneliui apsiliuobti.