Išdaužyti Dievo langai arba raudulingoji Adomo giesmelė

Dievas lietaus kapsulėmis ištyško.
Ieva sukišo mane į vyro paveikslą.
Kamštuku butelyje konjako mane patalpino.

Rojuje kvepėjo papuvusiais obuoliais,
Nes jų niekas neskynė.

Plumpsėdami jie krito ant drėgnos,
niekada dalgio nebučiuotos žolės.

Obuolių niekas nevalgė,
Nes Dievas suskaičiavęs juos buvo.

Sodą aptvėręs. Mane nuo Ievos atskyręs.
Pasirinkimo laisvę sugėręs.

Dievas sėdi sau ir pramogauja rojaus sodo haremuose,
Aptvertuose ir neliečiamuose (nes nėra kaip).

O rojus mažas - jo tik aras teduotas išsimokėtinai.
Dievui senstant ir sodelis jam daros per didelis.