Likimas mėgsta pokštus...

Dėdė Albertas kaip visada buvo prie automobilio. Irmantas vaikštinėjo aplink ir vis nesiryžo prašyti. Vis tiek neleis. Juk per jaunas, nepatyręs, o ir vairuotojo pažymėjimo neturi... O gal? Paprašęs nieko nepraras...
- Dėde, aš noriu tavęs paprašyti...
- Klausau tavęs įdėmiai, - atsitraukė nuo  automobilio dėdė.
- Penktadienį vyks šokiai... Ar galėčiau važiuoti jūsų mašina? Aš tikrai...
- Nė negalvok. Mama man tave paliko ne tam, kad tave pražudyčiau, o tam, kad saugočiau. Tu neturi teisių, vaike. Per daug pavojinga. Atleisk, bet nieko nebus.
Irmantas nuėjo nuleidęs galvą. Rytoj šokiai, o Dianai jau prižadėjo atvažiuoti su automobiliu ir nuvežti ją garbingai iki durų... Dabar viskas žlugs ir ji tikrai į jį nebežiūrės. Bet gi negalima taip lengvai pasiduoti!
Kitą dieną Irmantas įdėmiai sekė kiekvieną dėdės žingsnį, kad sužinotų, kur jis deda raktelius. Vakare, kai dėdė išėjo parsivesti karvės, juos nugvelbė iš stalčiaus ir išvažiavo.
Tuo metu dėdė neskubėdamas ėjo į ganyklą. Lėtai ėjo pieva ir galvojo apie sūnėną. „Tai sugalvojo. Kad aš jam duočiau automobilį! Tie paaugliai nemoka vairuot, tik ir žino kaip lakstyt dideliais greičiais. Dar užsimuštų! Ką aš jo motinai pasakyčiau? “- mąstė sau vienas. Toli prie kelio išgirdo sireną. Pažvelgė į kelią. Tolėliau horizonte matėsi mažiukas greitosios pagalbos automobilis. „Na, štai, jau kažkas atsitiko, “- nejučiom ištarė balsu.
Po valandos su puse dėdė grįžo namo. „Automobilio nėra! ”- pastebėjo iškart. Kūną išpylė šaltas prakaitas. Kažkur giliai viduje pajautė, kad kažkas atsitiko. Į kiemą įsuko kaimyno automobilis.
- Albertai! Jau galvojau, kad tau kas atsitiko. Važiuodamas namo mačiau panašų į tavo automobilį griovy. Tiesą sakant tas automobilis atrodė nekaip, bet, atrodo, žmonės liko gyvi. Mačiau kaip du jaunuolius išvežė greitoji.
Netrukus abu jau važiavo į nelaimės vietą.
- Ar paskolinai kam savo mašiną? - paklausė kaimynas.
-  Sūnėnas pasiėmė. Neleidau jam niekur važiuoti, bet… Sesuo atvežė jį porai mėnesių. Ji išvažiavo į Vokietiją, prašė manęs pasaugoti, kad nieko neatsitiktų, o va kaip išėjo… Kad tik nieko rimta nebūtų, - skundėsi savo draugui susirūpinęs dėdė.
Visą kelią toliau buvo tylu. Albertas galvojo apie savo seserį. Pagaliau pamatė savo sulamdytą automobilį. Staigiai išlipo iš mašinos ir puolė prie policininko, stovėjusio netoliese.
- Gal galite pasakyti, kur išvežė sužeistuosius?
- Apgailestauju, bet to pasakyti negaliu. Nežinau.
- Ar nors žinote, kaip jaučiasi sužeistieji? Ar sunkiai sužeisti?
- Deja, vairuotojas žuvo vietoj, o kiti du, sėdėję gale, sunkiai sužeisti. Jie važiavo apie 140 km. per valandą greičiu, - priekaištingai dėstė policininkas, kažką rašydamasis į blonknotą. - Ar jūs giminaitis?
Albertas nieko neatsakė. Grįžo prie jį atvežusio draugo.
- Ką sakė? - atsargiai paklausė kaimynas.
- Aš kaltas, reikėjo nešiotis raktelius su savimi, - lyg negirdėjęs klausimo kalbėjo Albertas. - Galėjau numanyti, kad jis pasiims juos pats be leidimo. Juk jis visada neklauso. Visada darydavo kaip jam patinka. Už savaitės grįžta sesuo, o aš jos sūnų pražudžiau…