Kai kryžiai vandenis banguoja...

Naktis tyli it žvakė,
o žvakė tarsi ašara
čia pat, šalia kaip ežeras,
kaip Šklėrių Skersbalė su Didžbale,
sugrįžusios (patvinusios) atgal gyvent ir plaukti.

Eilėrašti,
regėk ir įsimink-
aš nežinau,
kas dar galėtų būti taip arti
kai ne irklai, o kryžiai
vandenis  banguoja,
kai akmenys kapų
išsiprausia numirusių atmintimi (švente),
kuomet ir aš pramokęs pagiedoti
Aleliuja, Aleliuja...