Trumpam nušvinta

Vaizduotės šešėlis,
Žaibas iš minčių debesio.

Nutapytas
Princesių ašarų perlais,
Šokinėjančiais
Ant žalio tvenkinio stiklo…

Ir vėjas,
Lyg senas pasakotojas,
Suka ratus virš vandens,
Nešdamas žodžius,
Kurių niekas neištarė.

Tvenkinio gelmė
Trumpam nušvinta —
Tarsi kas būtų uždegęs
Mažą žibintą
Po žaliu stiklu.

O tada
Viskas vėl nurimsta,
Palikdama tik
Švelnų aidą
Ant odos.