Pirmos dvi eilutės geros, o trečioji gadina.
„mano vaikystėj“ jau gana tiesiogiai pasako, ką skaitytojas turėtų jausti. Tai sumažina paslaptį.
Reikėtų paskutinę eilutę padaryti mažiau aiškinančią. Geriau, kai laikas, vieta ar jausmas yra parodomi per vaizdinį, o ne įvardijami žodžiais, paliekant vietos skaitytojo interpretacijai.