Gimti žuvėdra

Norėjau gimti žuvėdra, dėti kiaušinius, kapstytis danguje, smėlyje palikti pėdas ant trijų pirštų.
Aš gimiau jūroje, laive, taip man sakė vaikų namuose.
Mane atidavė į vaikų namus Žvėryne.
Kai pamačiau jūrą, norėjau gimti žuvėdra.
Stojau jūros kranto smėlyje plačiai išskėtęs kojas. Rankas laikiau suspaustas į kumščius. Buvau pasiruošęs susitikti su tėvais. Turėjau minčių, kaip mes pasikalbėsim. Niekas man nepatarė – viską sugalvojau žiūrėdamas į audringą jūrą.
Šaukiau tiesiai į jūrą. Ėmiau kviesti savo tėvus. Galvojau, išnirs iš jūros tokia susikibusi už rankų šlapia pora. Vienas kitam šluostys varvantį jūros vandenį, nes tėvai manęs sulaukė jūroje. Būtinai linksmi, šypsenos atsivers sveiki, kaip perlai, balti dantys, ant pirštų žėrintys akmeniniais žiedais.
Jie taip ilgai manęs nematė, neglostė…
Čia dabar kas? Jiems ant kaklo virvės ir juodi akmenys. Matau, tiesiog jaučiu, kaip sunku jiems išlipti iš saulėtekio.
O dabar klausykitės įdėmiai.
Jie dabar išgirs, kaip mane lovoje apipylė šaltu vandeniu, sukarpė mano kelnes ir nedavė valgyti visą dieną. Matau, kaip jie įsiklauso nulenkia galvas ir atsiklaupia prieš mane. Pirmas klups tėvas, o paskui, pasikėlusi sijoną, motina.
Papasakosiu viską.
Sužinos, kaip aš gyvenau paliktas ir pažemintas sausumoje.
Tai jie dabar visą likusį gyvenimą vaikščios nepakeldami galvos, šleivai dėlios kojas, kaip ir aš dėliojau.
Niekas iš jūros neišėjo.
Tada uždainavau.
Apie žuvėdrą. Tada, kai pirmą kartą pamačiau jūrą, atsirado svajonė gimti žuvėdra.