Tik vienas minusas

Kai pamatai jauną, gražią moterį praeinančią pro šalį, kažkur viduje sukruta tas senas refleksas — toks, kurį gamta įdėjo dar tada, kai žmonės lakstė su kailiais ir be kreditinių kortelių. Norisi susipažinti, pasirodyti protingesniam, nei esi, ir pasakyti ką nors įspūdingo.

Tik čia yra viena taisyklė: niekada nepradėk nuo „kate“ ar „zuikeli“. Tokie žodžiai tinka tik dviem atvejais — kai kalbi su tikra kate arba kai bandai sugundyti tikrą zuikį. Abiem atvejais rezultatas būna geresnis nei su moterimi. Ko gero gali neužtekti nei kopūstų, nei pelių.

O štai kai vidurnaktį, truputį pakalęs, eini pro kapines — viskas paprasčiau. Vaiduokliai tavęs negąsdina. Jie bent jau neturi pretenzijų, nesiūlo santykių, neprašo „palaikymo“ socialiniuose tinkluose.
Jie tiesiog stovi, linguoja, ir atrodo, kad jiems viskas seniai nebeįdomu. Tavo publika.

Bet kai iš kapo išlenda mergina.
Ne šiaip mergina — tokia, kuri atrodo lyg mėnulis būtų pamiršęs dalį savo šviesos ir palikęs ją čia, ant žemės. Balta, rami, truputį pavargusi nuo amžinybės.

Ji žiūri į tave taip, kaip niekada nežiūrėjo gyvos moterys — be vertinimo, be lūkesčių, be klausimo „o ką tu dirbi“.
Ir tyliai sako:

— Mielas, ateik arčiau. Pažiūrėk, kiek čia vietos liko. Dviese bus šilčiau.

Ir tu supranti, kad tai pirmas kartas gyvenime, kai moteris siūlo rimtus santykius be jokių sąlygų, be dramų, be kompromisų.
Tik vienas minusas — lokacija.