Kur manoji dovana

kur manoji dovana
klausiu taip tyliai, kad net sienos
neatsimerkia.

visą gyvenimą
nuobodžiavau tarp dulkių,
tarp darbo, kuris niekada
nebuvo mano.

statula blizgėjo,
aš – ne.
mano rankos buvo tik įrankiai,
mano dienos – tik valandos.

melas kankina ilgiau
nei tiesa.
jis įauga į odą,
kaip svetimas vardas.

tu kaltas, kad tu toks esi –
sako tie, kurie bijo
savo atspindžio.

jeigu tavęs nebūtų,
jis būtų toks –
sako tie, kurie nori
kad būtum jų šešėlis.

aš stoviu tarp jų žodžių
kaip tarp dviejų sienų.
ir vis tiek klausiu:
kur manoji dovana.
gal ji buvo čia,
bet aš visą laiką
dirbau.