Trilitrinis stiklainis

Šis rankraštis galėjo ir pražūti. Gal jis ir neturėjo tokios išliekamosios vertės kaip, tarkim, Šamponjono iššifruoti Egipto papirusai, bet dabartinė karta būtų daug ką praradusi, jeigu...

Jeigu šio, jau gerokai papuvusio medinio sodo namuko nebūtų nupirkęs žmogus, turintis istoriko–archeologo specialybę. Namuką su sklypu jis nusipirko iš vieno mirusio žmogaus žmonos. Jos vyras – gana nekenksmingas žmogus – po skyrybų ir turto pasidalijimo neilgai trukus numirė.

Kurį laiką jis gyveno tame namelyje, ir, kaip pasakojo sodo bendrijos kaimynai, ten dažnokai būdavo linksma. Netrukus jis pradėjo nebesusigaudyti nei erdvėje, nei laike, o niekas juo ir nesirūpino. Socialinė darbuotoja suderino jo gydymą: iš pradžių slaugos ligoninėje, vėliau – psichiatrinėje. Psichiatrinėje ligoninėje0 paguldė jį prie atviro lango, nes jis jau nebevaldė pagrindinių kūno funkcijų. Nebeilgai kankinosi – peršalo ir labai ramiai, niekam nesukeldamas didelių rūpesčių, numirė.

Naujasis šeimininkas buvo gana pedantiškas. Visur jis ieškodavo senovės pėdsakų. Ne iš įdomumo, o greičiau iš profesinio įpročio, jis patikrino visus namelyje rastus daiktus. Daiktų ten beveik nebuvo, bet vienoje lentynoje stovėjo apdulkėjęs trilitrinis stiklainis. Viduje buvo sukišti keli mokykliniai sąsiuviniai. Dideliam istoriko nustebimui, jie buvo prirašyti.

Nekalbėsiu apie rašyseną ar apie tai, kaip buvo nustatytas žmogaus charakteris. Dabar ne XIX amžius – ilgos įžangos nemadingos.

Tuose sąsiuviniuose žmogus, be pavardės ir vardo, aprašė savo gyvenimo epizodus. Mums jie įdomūs, nes gali turėti išliekamąją pažintinę vertę. Autorius fiksuoja gana įdomią, jau praeityje pranykstančių metų buitį ir įvykius.

Čia mano istorinio humoristinio romano pradžia. Bus daugiau