Lažybos (tęsinys0

Dirbau gaisrinėje. Per išeigines, kurių buvo daug, dirbome, statėme. Brigada galinga buvo – „arėm“ kaip negrai. Nors negrai turbūt taip nedirba. Rajone, kuriame gyvenau, nebuvo nė vieno ežero. Aš, kaišiadorietis, plaukti mokėjau geriau. Susiginčijau begerdamas su darbo draugais iš dėžės degtinės. Pasirinkome priešgaisrinį baseiną – 50 metrų ilgio, jame maudėsi vietinė fauna. Draugeliai ant kranto sėdėjo, po gramelį darydami, ir skaičiavo 3 km. atstumą. Laimėjau. Tos dėžės taip ir nepamačiau. Užteko kelių butelių prisibaigti. Neleido finansai. Man ne tas rūpėjo – svarbiausia įrodžiau. Dabar dažnai bendrauju su žmonėmis, panašiu būdu keliančiais savo reikšmingumą.

Visa brigada dirbo gaisrinėje, budėjome kas ketvirtą parą. Mums tai būdavo poilsio laikas, už kurį dar ir primokėdavo. Balius – beveik neišvengiamas, nuovargis dar baisesnis. Niekas taip nenuvargina, kaip girtos orgijos. Vaikinai buvo paskaitantys. To miesto literatūrinis klubas spausdino kūrinius rajoniniame laikraštyje. Beveik visi niekino jų kūrybą, ypač modernistinius bandymus. Aš turėjau panašią nuomonę. Čiulba, ulba smulkūs paukšteliai iš provincijos miestelio. Dabar, prisiskaitęs eilėraščių iki soties, nuomonę pakeičiau. Lietuvoje daug poetų. Ir nepripažinti parašo labai neblogų tekstų.
Turiu didelį būrį rašančių draugų. Visokių yra: normalių, nepraktiškų, priplaukusių. Talentingas žmogus, ko gero, turi turėti rimtą tiek fizinį, tiek proto trūkumą. Jei rimtai – į genijų tarpą kandidatas. Jei be juokų – visą meną tik kančia ir gimdo. Save laikau normaliu, net normalesniu už daugelį. Kur jūs šiais laikais visiškai normalų matėte? Mano draugai irgi save normaliais laiko. Su literatūriniais klubais ryšius palaikau jau trečią dešimtmetį. Pasiilgstu jų. Gaila – pradėjo išeidinėti į kitą pasaulį. Gal ten nepripažintus poetus daugiau myli.
Tada, velnio lašų paragintas, vėl padariau pareiškimą: man vienas juokas per metus pasiekti respublikinį lygį. Susiginčijome: po metų mano kūryba, nesvarbu kokia, pasirodys respublikinėje spaudoje. Vėl iš dėžės degtinės.
Daviau žodį – reikia vykdyti. Tik po metų mano kūrinėlį atspausdino tas pats rajono laikraštis, o respublikinis – gal po dešimties. Pralošiau dėžę degtinės. Keista – niekas jos man ir nepriminė. Kantrūs buvo. Laukė, laukė ir gana pasakė. Nors aš iš savo rašymo jau nevieną tokią dėžę… Uždirbau. Pinigus leisti svaigalams dabar atrodo pašvinkęs reikalas. Esu dėkingas, kad tokių banalių aplinkybių dėka terlioju popierių ir terliosiu toliau.
Pavėlavau kelis dešimtmečius. Esu gramatikos invalidas. Galėčiau priskirti save prie grafomanų, bet yra simptomų, neigiančių šią ligą. Rašyti man reikia prisiversti – tai neatitinka grafomanijos požymių. Grafomaną neįmanoma sustabdyti. Tai kaip save vertinti? Esu trečios grupės gramatinis, literatūrinis invalidas. Kai kas duotų ir antrą. Bet aš, nors ir prisiversdamas – kartais dirbu.