Sausio 14-oji.

Barometro rodyklė slinko žemyn.
Šiaurės vakarų vėjas pasikeitė dar prieš pietus, o vakare ledas sukaustė geležinius turėklus. Vyrai rūkė trumpą poilsio minutę .
Jie ilgais metaliniais kabliais daužė ledą nuo denio, bet po dešimties minučių viskas vėl pabalo.
Laivas girgždėjo.
Apie antrą nakties generatorius pradėjo springti.
Pavargusi šviesa gelsvai mirgėjo mašinų skyriuje.
Dvokė mazutu, drėgnomis virvėmis ir šaltu metalu.
Tada pagalvojau apie Moniką.
Rašydamas dienoraštį supratau, kaip šilta galvoti apie savo dukrą.
Kaip tu, dukra?
Paskutinį kartą kalbėjom prieš tris dienas. Ji pyko, kad neatrašiau.
Buvo nupiešusi kažkokį juokingą dramblį su jūreivio marškiniais.
Norėjau pasakyti, kad pasiilgau, bet ryšys vis trūkinėjo.
Dukra tikriausiai įsižeidė ir daugiau neberašė.
Kambuze puodeliai nuslydo nuo stalo ir sudužo. Tą garsą atsimenu aiškiau negu sireną.
Paskui vanduo kilo labai greitai.
Jūra atsistojo ir smogė man per veidą.
Pirmiausia atėmė kvėpavimą. Paskui — garsą.
Ėjau jūros dugnu.
Bent jau man taip atrodė.
Batai buvo pilni vandens ir nepaprastai sunkūs.
Kairė koja tirpo nuo šalčio — ta pati, kuri kažkada buvo lūžusi.
Tarp sustingusių rankos pirštų styrojo įstrigęs pieštukas.
Ryškus prožektorius staiga dingo, bet kažkokia pilka šviesa vis tiek sklido iš viršaus.

Nesitikėjau šaltame vandenyje ką nors sutikti.
Mirgėjo tik menkių šešėliai ir senas tinklas, apaugęs dumbliais, primenantis neplautų indų krūvą kriauklėje.
Srovė mane tampė lyg suplėšytą užuolaidą.
Tada pradėjau matyti vaizdus.
Monika sėdi virtuvėje ir piešia. Ant stalo išmėtyti smulkiai pjaustytų agurkų galai, kreivai nupjauta duonos riekė, atverstas sąsiuvinis. Ji visada piešdavo laikydama pieštuką — beveik kumštyje.
Norėjau jos paklausti:
„Gal tau nudrožti ilgą pieštuką? “
Bandžiau praverti sustingusias lūpas, bet burnos negalėjau praplėšti.
Atrodė, kad ji pilna smėlio.
Užkliuvau už nuskendusio tinklo ir kritau veidu į dugną.
Ir tada ji atsirado.
Ne vaikas.
Tokia, kokia dabar.
Su mokykline striuke ir šlapiomis nuo sniego rankovėmis.
„Tėveli, “ — pasakė ji labai ramiai, — „man visada tas pieštukas reikalingas. Tu jo nepamesk. “
Ji įdėjo pieštuką man į delną.
Geltoną. Nugraužtu galu.
Norėjau ją sulaikyti.
Bet ji išskleidė lietpalčio skvernus ir nuplaukė net neatsisukusi.
Likau vienas.
Ėjau tol, kol stojo vakaras.
Tuo metu Monika grįžo iš mokyklos.
Nusimetė kuprinę prie radiatoriaus.
Virtuvėje pjaustė pomidorus salotoms ir vis žiūrėjo į telefoną.
Norėjo paskambinti tėvui.
Bet kompiuteris staiga išsijungė.
Telefonas išsikrovęs užgeso tą akimirką, kai ji pažvelgė į juodą ekraną.
O jūroje tuo metu kažkas labai lėtai ėjo dugnu į krantą, delne gniauždamas mažą pieštuką.