Tylintys kambaryje

Ji buvo Išrinktoji, tarp negražių juodomis suknelėmis merginų
Turėjo dvi seseris ir aukštą besišypsantį pliktelėjusį tėvą
Motiną, garsią šokėją, kuri dabar dangstė skaromis storą kūną
Visos moterys mylėjo tylų tėvą
Šeima glaudėsi vokiečių statytame name aukštomis lubomis 
Tėvas gėrė su Broniumi virtuvėje ir kiekvieną taurelę palydėdavo šypsena
Naktį sunkiai lingavo į kambarį
sėdo ant kėdės ir tuščiomis akimis žiūrėjo į žibintus už lango
Šaltas rytas palietė ant lupų užmigusią šypseną
melsvas apklotas jau nešildė jauniausios dukros nakties
mergaitė negalėjo praplėšti blakstienų -  jas  laikė šerkšnas
Vyriausioji raumeningomis rankomis nutempė už kojų tėvą miegoti
Ryte jis negulėjo lovoje, o  šypsojosi kėdėje
Motina miegojo apvalų pilvą paslėpusi nuo visų
negalėjo uždirbti pinigų, todėl dangstėsi margomis skaromis
Niekas naktimis neverkė, nedraskė akių, nelaužė rankų
Šeima grimzdo į nebūtį ir niekas gerai  nesužinojo, kas ta Išrinktoji
Taip ir būtų pasibaigusi naktis
Kada griovė senąjį namą,
darbininkai rado kambarį aukštomis lubomis ir vieną kėdę prie lango
Ant jos gulėjo melsvas apklotas.
Niekas nesuprato, kodėl šalčiausiame kambaryje
nebuvo nė dulkelės.
Lyg kažkas būtų ką tik atsikėlęs
ir tyliai išėjęs į sniegą.