Paršas

Kelionių autobusų niekada pernelyg nemėgdavau. Žiemą kentėti galėjau. Žinodamas, kad autobuse bus šalčiau nei užšalusiame pragare, iš anksto pasirūpindavau „šildančiaisiais“. O vasara – čia jau reikalas prastesnis. Karšta, tvanku, ankšta. Atidaryk liukus – kvėpuosi dulkėmis, palik uždarus – užtrokši. O žiūrėk, dar bobulė sumanė dėžę viščiukų persivežt, kažkas įlipo su mėšlinais batais, o iš tunto vaikų triukšmo daugiau nei prie nesubalansuotų tekinimo staklių.
– Nu tai pirmyn, nestovim, – atsiduso mano kelionės kaimynas ir vikriai atkimšo jau spėjusio sušilti alaus butelį, – nešildom alaus. Ką jau čia.
Mano pasiryžimas nuvežti diedukui į kaimą to kitokio, „miesčioniško“ alaus blėso su kiekviena kelionės minute. Nors, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti – rodėsi, kad alus išgaruoja net nepasiekęs skrandžio.
– O lašiniai tokie, – priešais sėdinti moteriškė pasakojo visiems, kas netingėjo klausyti, – pats Brazauskas kiekvieną vasarą atvažiuodavo vien lašinių paragaut. Mėsos nė gyslelės, balti, minkšti, burnoj tirpsta. Ir ožkos pienas. Oi mėgdavo jis tą pieną, vis sakydavo: „Romut, na dar puodelį įpilk. “
Jau kurį laiką jutau, kad šlapimo pūslė pildosi kur kas greičiau nei planavau. Ar tai buvo kaltas gana duobėtas kelias, ar artėjanti senatvė, bet po eilinio autobuso krestelėjimo supratau neiškęsiantis visos kelionės. Prisidirbsiu čia ir dabar. Gėdos visam gyvenimui.
– Aš tuoj, – kaltai nusišypsojau savo jau snūduriuojančiam kaimynui ir greitosiomis nuslinkau tarp sėdynių eilių link vairuotojo.
Šiuo keliu ne kartą važiavęs, vien iš tolumoje stūksančio malūno supratau, tuoj būsiant stotelę, priklausančią tokiam neišvaizdžiam ir neįsimenančio pavadinimo kaimui, kad niekada ir nebandžiau jo įsiminti.
– Vairuotojau, gal sustosit, – maldaujančiai sumurmėjau, – reikalas yra.
Vairuotojo būta su stažu ir greitai, greičiausiai vien pagal nuo manęs sklindantį apynių kvapą, suprato, kame problema.
– Tuoj, porą kilometrų, – pasiglostė vešlius, kaip miškas, ūsus, – sėsk čia, – parodė į laiptelius.
Dėkingai linktelėjau. Nespėjo autobusas sustoti, o durys pilnai prasiverti – šokte iššokau į lauką.
– Aš greitai, – išbėriau žodžius ir nukurnėjau link būdelės, taip jaukiai prisiglaudusios stotelės šešėlyje.
Viena ranka moviausi kelnes, o kita paskubomis, sugraibęs kabliuką, užrakinau medines duris.
Patenkintas atsikvėpiau. Netrikdė manęs nei sodrūs, iš skylės betoninėse grindyse kylantys kvapai, nei lentose lizdus išsigraužusios vapsvos.
Rodos, praėjo visa amžinybė, kol spaudimas pilvo apačioje atlėgo, bet pagaliau į širdį sugrįžus gyvenimo džiaugsmui, laimingas plačiai pravėriau būdelės duris ir, išėjęs, pilna krūtine įkvėpiau kur kas švaresnio ir gaivesnio oro.
Linktelėjau šalia stovinčiam berniokui, matyt, irgi laukiančiam savo eilės, ir patenkintas įlipau į autobusą. Dabar jau tikrai buvo galima ramiai užbaigti savo kelionę.
Iškart net ir nesupratau. Praslinkau tarp eilių, užkliuvęs už ranktūrio atsiprašiau, o tada susivokiau atsiprašinėjantis tuščios vietos.
Nė vieno žmogaus, nei jų daiktų, šiukšlių – ir tų nebuvo. Nežinia kodėl pasilenkiau ir ranka perbraukiau grindis – švarios, be dulkių.
– Nu... – išsprūdo keiksmas.
Nuslinkau tarp eilių į patį galą, kur buvau pakišęs krepšį – tuščia. Išgaravo ir mano sugėrovas, ir bobulė, lašiniais vaišinusi patį Brazauską. Ir tas įkyrus mažas vaikigalis, visos kelionės metu pirštais tepliojęs stiklą. Stiklas, beje, buvo visiškai švarus.

Nieko nesuprasdamas išlipau iš autobuso ir apsidairiau. Stotelė kėpsojo pačioje kalno papėdėje, atsišliejusi į kruopščiai nušienautą pievą, toliau tyvuliavo tamsus ežeras. Įvairių formų ir spalvų namų eilė kilo iki pat pakalnės viršūnės, kur ant paprasto mūrinio namo didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Parduotuvė“. O dar toliau, iškilusi virš medžių viršūnių, švietė bažnyčios stogo smailė. Nė gyvos dvasios. Išskyrus tą bernioką. Ir keletą čiurlių.
Sėdėjo bernas ant betoninės šiukšliadėžės, nugara atsirėmęs į autobusų stotelės ženklą. Ir godžiai kramtė gerokai sudžiūvusį duonos kampą.
Patapšnojau sau per kišenes – cigaretės vis dar buvo savo vietoje. Vieną neskubėdamas prisidegiau ir vėl apsidairiau. Nieko. Visiškai tuščia.
– Kur čia visi nuėjo? – kiek įmanoma ramesniu balsu paklausiau bernioko.
Tas gūžtelėjo pečiais ir dideliais, stipriais dantimis įsikirto į duonos gabalą.
Nervingai tarp pirštų minkiau cigaretę. Žnybtelėjau sau į ranką – bene gal užmigęs.
– Kas „visi“?
– Na visi - iš autobuso, – mostelėjau ranka į tuščias vietas.
Berniokas atsistojo, įbruko man į rankas apgraužtos duonos kepalą, pažiūrėjo į vieną pusę, į kitą. Pasilypėjo autobuso laipteliais, žvilgtelėjo vidun, kažkodėl pirštais patrynė vairą, juos tuoj pat pauostė ir, sugrįžęs, atsisėdo kur sėdėjęs.
– Tai kad tu vienas čia. Aš irgi galvoju – ko jis čia vienas atsibeldė. Pavaišinsi cigarete?
Negalvodamas ištiesiau pakelį. Berniokas vieną tuoj pat užsikišo už ausies, o kitą prisidegė kišenėje sužvejotais degtukais.
– Sėkmei, – mirktelėjo man.
– Tai pilnas buvo, – gerklė vis labiau džiūvo, – o vairuotojas tai va čia sėdėjo, o dabar nėra. Aš gi tik nusimyžt nubėgau.
– Nu matai, kaip būna, – berniokas tik gūžtelėjo pečiais.
Demonstruodamas, kad čia dar yra gyvybės, danguje sučirškė vieversys ir, jei neklystu, kažkur toliau amtelėjo šuo.
– Tai gal tu miręs, – berniokas delnu stipriai pasitrynė nosį, – nu, žinai.
– Ne, nežinau, – atžagariai atsikirtau.
Visgi ta mintis įkyriai prilipo galvoje ir skambėjo vis realistiškiau. Gal užmigau autobuse, pakirstas alaus, šilumos. O autobusas pateko į avariją. Kodėl gi ne – visai įtikinama teorija. Arba – žvilgtelėjau į lauko tualetą – gal čia portalas tarp pasaulių? Jutau, kad manyje šneka visas išgertas alus, tačiau nesusilaikęs, sekamas kibaus berno žvilgsnio, nukurnėjau link būdelės ir užsidariau viduje.
Tas pats dvokas, tos pačios vapsvos. Tos kelios dėmės asloje, liudijančios apie mano prastą taiklumą skubos momentu.
Įkvėpiau, žinoma, per burną, užsimerkiau ir išėjau į lauką.
Bernas traukė ir antrąją cigaretę, su kuo didžiausiu susidomėjimu stebėdamas mano veiksmus.
– Nu?
– Kas „nu“? – piktai atsikirtau.
Autobusas buvo vis dar toks pat tuščias.
– Žodžiu – bybienė, – galų gale drėbė. – O iš kur tu?
– Iš miesto.
– A. Miesto. Sostinės?
– Kokios dar sostinės. Miesto.
– Na tos, sostinės, – užtikrintai atsakė, tarsi man iškart turėjo būti aišku, apie ką kalba. – Seniai jau autobusą vairuoji? Man tai neleidžia...
– Nevairavau aš to autobuso, – pyktelėjau, – sakau, kad kai išlipau, buvo pilnas. Dabar – tuščias. Vairuotojas buvo. Ir žmonių pilna. Ir bobelė, kuri lašiniais Brazauską vaišino.
– A. Jei lašiniais, tai gerai. O jei dar česnako skiltelė. Ir mažučiukas stikliukas degtinėlės. Tokios šaltos, kad į sirupą pavirtus, – atsidusęs sučepsėjo, – gerai dabar būtų. Gal dar viena pavaišinsi? Kad jau siūlai, -suokalbiškai mirktelėjo, – dvi paimsiu.
Abu užsirūkėm. Godžiai dairiausi aplink. Gal ką praleidau, nepastebėjau. Jei miriau, taigi nebus vienas į vieną panašu į buvusį gyvenimą. Kiek pagalvojęs įlipau į autobusą ir pabandžiau pasukti raktelius. Starteris net nekrustelėjo.
– Dažnai autobusai važiuoja pro čia? – griebiausi paskutinio šiaudo.
– Kartais, – gūžtelėjo pečiais bernas, – ką aš žinau. Zigmas prie alaus pasakojo, kad vienas tikrai važiavo. Tik nesustojo. Dūmė ir nudūmė. Senas toks buvo, geltonas. Ir be numerių. Bet žinai, klausyk tu to Zigmo.
Neapsispręsdamas paėjau kelis žingsnius pirmyn, apsisukęs grįžau atgal. Dėbtelėjau į ramiai rūkantį berną. Nugara buvo šlapia nuo šalto prakaito, bet save laikiau gana pragmatišku žmogumi – dingo žmonės, tai dingo. O man kas. Ramybės daugiau.. 
Negrabiai jam mostelėjau.
– Tai keliausiu. Kiek čia eit, – numykiau.
Bernas linktelėjo ir iškėlė nykštį viršun.
Buvau pasiryžęs eiti tol, kol bent kažką prieisiu. Ar sutiksiu kitą autobusą, automobilį, traktorių ar tiesiog dviratininką.
Žingsniavau tiesiog kelio viduriu, kepinamas tos pačios kaitrios saulės. Aplink dirbami laukai, viena kita karvė, tolumoje – pavienės miškų juostos. Tariausi matantis stirnas, įsisukusias į javus. Bet, nespėjus gerai įsižiūrėti, jos pašoko ir dingo beržyne.
Nežinau, kiek buvau nuėjęs, bet kojos sakė, kad jau nemažai. O vis dar nieko, išskyrus gyvūnus, nemačiau. Malūno taip ir nepriėjau, nebuvo ir gyvenviečių ženklų. Tas pats begalinis, vienodas peizažas – laukai ir miškai. Ir šiek tiek vingiuojantis, tolumoje pranykstantis kelias.
Dar kiek paėjęs tiesiog spjoviau viską ir apsisukau. Jei tiesiog miriau – na tai tegul. Ne toks ir prastas pomirtinis pasaulis. Tylus, ramus ir gražus. Dabar kur kas labiau bijojau, kad ir tas kaimas bus pranykęs. Lengviau atsikvėpiau pamatęs bažnyčios bokšto smailę. Ir stotelėje vis dar tebesėdintį berną. Kad jis ir pats velnias būtų – vis draugija.
Dar kartą apsidairęs giliai įkvėpiau gryno oro. Kvepėjo įkaitusia, šviežiai nupjauta žole.
– O kur visi? – susizgribau dar neregėjęs nė vieno žmogaus.
– Taigi laidotuvės. O mes čia sėdim, – kaukštelėjo sau delnu į kaktą bernas, – gi žadėjau degtukų parnešt. Einam. Greičiau, skubinkis. Nebent autobuso lauksi.
Autobuso laukti jau nebeketinau ir net šiek tiek norėjau, kad jis išvis nepasirodytų.
– Visi susirinko, tai bent laidotuvės bus. Pamatysi, – suokalbiškai mirktelėjo, – pas jus mieste tokių nebūna. O čia tai – ohoho.
Berniokas tarškėjo nesustodamas, tik kartais stabtelėdavo prisidegti iš manęs iškaulytos cigaretės ir varė toliau. Papasakojo, kaip Marcelė Antaną rado tik paryčiais, atsirėmusį kakta į obelį, nusmauktomis kelnėmis ir jau gerokai atšalusį. Mat tas kiekvieną vakarą slinkdavo į vietinę aludę kelių bokalų, o kartais ir ko stipresnio išlenkti. Bet, matyt, ne laiku užspaudė reikalas ir nusprendė prie tvoros visą reikalą atlikti. Pasirėmė kakta, nusitraukė kelnes ir numirė.
Kiek tik Marcelė nedejavo, kad kaip gėda prieš žmones, kaip nepatogu, kad senis mirė atsukęs pliką užpakalį į kelią. Kiek pavirkavus puolė ieškoti, kur Antanas buvo užkasęs stiklainį su pinigais.
– Ar rado?
– Taigi rado, – tarsi pats tuo netikėdamas galvą pakraipė bernas, – net ne stiklainį, o visą uzboną. Pilną pilnutėlį aukso ir sidabro. Iškart visiems paskelbė, kad Antaną išlydės padoriai, gėdos niekam nepadarys. Ir Viduką ta proga papjaus.
– Viduką? – pajutau, kaip šaltas prakaitas nubėgo nugara, prisiminus darbų mokytoją Vidą Staniulionį.
– Nu – Viduką – paršą.
Ir, nelėtindamas žingsnių, ėmė porint, kaip Viduką Antanas nupirko dar visai mažą paršelį. Be galo meilus buvo paršelis – kiekvieną pasitikdavo vizgindamas savo uodegėlę, o jau švelnumas, o jaukumas. Tik viskas pasikeitė kartą jam užėdus rūgusių vyšnių, kurias Marcelė neapdairiai paliko dubenyje prie tvarto. Suėdė visas su kauliukais ir, privaręs į dubenį, įsisuko į vištidę. Neliko ne tik kiaušinių, bet ir vištų – viską suėdė. Surijo ir prie būdos pririštą Sargį.
– Sargį? – nepatikėjau.
– Su visa grandine, – lyg niekur nieko gūžtelėjo bernas, – o paskui ir būdą. O tada pasileido kaimo niokoti. Neliko nei Jorės ančių, nei Anzelmo pomidorų, o senojo Proškaičio telyčios taip niekas ir nebematė.
– Pala, – piktai papurčiau galvą, – ką čia šneki? Kaip suprast – suėdė? Paršas. Suėdė telyčią?
Bernas pasilenkė prie manęs ir tyliai sušnabždėjo:
– Jei atvirai, tai manau, kad iš to pasiutimo jis tą telyčią gana stipriai pamylėjo. Visi žino, kad paršas užkerėtas buvo. Tik prie Marcelės apie tai nė šnypšt, o tai, – atkišo man kumštį po nosimi, tarsi demonstruodamas, kuo mane pavaišins Marcelė, – tema jautri.
Ir tada, lyg niekur nieko nusukęs kalbą, ėmė pasakoti, kas gimė, kas mirė, kas tuokėsi, kas su kuo tvarte šieno kupetoje sukritęs buvo, kas kieno obuolius vogė, o kas – karosus iš vietinio gaisrinės tvenkinio. O minimų vardų prisiminti jau visai nebespėjau.
O saulė vis stipriau kaitino galvas ir pagaliau net ir bernas pritilo. Vis garsiai sučepsėdavo sausomis lūpomis ir stipriai atsidusdavo.
Et kad taip šalto alaus. Tokio šalto, kad dantis užgeltų ir savo vardą pamirščiau.
Pasukom gatvele į dešinę, praėjom pro raudoną medinį gaisrinės pastatą, kurio viduje kapstėsi kelios vištos ir gaidys, ir, už nugaros palikę tylą, įnėrėme į žmonių, triukšmo ir šurmulio pilną kiemą.
Vidury kiemo, tarp tvarto ir šiltnamio, stovėjo ilgas stalas, užtiestas akinamo baltumo nėriniuota staltiese. Ko tik ant jo nebuvo – nuo apšarmojusių žalsvo stiklo butelių iki paties paprasčiausio šakočio. Bernas, vikriai prasispaudęs tarp dviejų garsiai apie šieno grėbtuvus besiginčijančių moteriškių, nuo stalo pagriebė lėkštę, pilną papjaustyto skilandžio, ir kelis butelius alaus.
– Marcelė, – kinktelėjo galvą į smulkią mažą moterėlę, galvą apsirišusią juoda skara, ir vienu ilgu gurkšniu nugėrė pusę butelio.
Mane kur kas labiau stebino ne tai, kad niekas pernelyg manimi nesistebėjo, o storo plieno lakštais paramstytas tvartas. Ir žemas, gūdus iš jo sklindantis kriuksėjimas.
Šalia tvarto durų baisaus ilgumo peilį galando vyras, tokia vešlia barzda, kad tesimatė vien akys ir kumpa nosis. Net pirštai buvo apžėlę tankiais juodais gaurais.
– Tu tik ten gražiai, – sumykė pribėgus Marcelė, – gi žinai.
– Mhm, – numykė vyras, – bakst – ir viskas.
Vidukas užžviegė, tarsi nujausdamas, kad toks didelis žmonių sambūris nieko gero nežada.
– Mūsų geriausias skerdikas, – nežinia iš kur vėl šalia išdygo bernas, vedinas strazdanota geltonkase merga, – pats Diodoras. O tu nesikuklink. Čia, kol vėdarus prikimš, kol kumpius apskrudins, ir išalkt spėsi.
Traukdamas orą per nosį Diodoras keistai, tarsi mėgdžiodamas, kriuktelėjo. Paršas nutilo, tarsi būtų supratęs, ką šis baisiai apžėlęs žmogysta pasakė, ir dar garsiau pradėjo žviegti.
– Nelabai nori būt skerdžiamas, – numykė Diodoras, ilgu peiliu, kuriuo ir turėjo nusmeigti paršą, pasikasė ausį, – reikės jį truputį palaikyt, kol aš tik smygt – ir viskas.
Pasakyti buvo paprasčiau nei padaryti. Iš pradžių net neatsirado savanorių, bet, kai Marcelė pagrasino, jog per šermenis nebus nė lašo ruginės, keli vyrai tuoj pat pasisiūlė pagelbėt.
Diodoras tyliai suburbėjo kelis nesuprantamus žodžius ir, giliai įkvėpęs, nėrė į tvarto vidų.
Jei kas būtų pasakęs, kad paršas gali taip skausmingai garsiai žviegti, niekada nebūčiau patikėjęs. O juk visai mažas būdamas irgi kaime ne kartą mačiau, kaip pavasarį skersdavo per žiemą gerai nupenėtą kiaulę.
– Laikyk tu jį...
– Laikyyyk!
– Kur smeigi! Pjauna, pjauna mane! Skerdžia!
– Pačiupau...
– Smeik, Diodia, smeik!
– Tuoj aš bakst – ir viskas, – iš pradžių piktai, o po to džiaugsmingai šūktelėjo Diodoras.
Žviegimas taip staiga liovėsi, kad net ausis užspaudė. Marcelė skepetos kraštu pasitrynė akių kampučius.
Pirmas iš tvarto glūdumos išniro Diodoras, išsipešusių marškinių kampu valydamas kruviną peilį. Kažkas aimanavo, susiėmęs už perdurtos rankos, kažkam po akimi juodavo mėlynė, o kažkas laikė suspaudęs perkastą riešą.
– Vyrai, kokie vyrai, – pamaldžiai suglaudusi rankas aimanavo senė Marcelė, – tai tokį darbą padarėt, tokį darbą. Antanas ir tas būtų pagyręs.
– A ką čia, – pirmą kartą nusišypsojo Diodoras, – truputį apsistumdėm. Lengvai taip. Kaip per šokius.
– Tai štai, po truputį, po šlakelį, čia palengviuk, širdžiai nuramint. Aš irgi truputuką. Ne, ne, nepilk pilno, man širdelė, žinai, kaip. Dar vėdarus kimšt.
– Mergos kimš, – Diodoras piktai numojo ranka, – še.
Sustojo vyrai ratu, leisdami stikliukus tarp rankų. Plekšnojo vienas kitam per pečius, atsainiai šypsojosi ir trynė rankas. Tarsi ne paršą būtų paskerdę, o visą mūšį laimėję. Vieną į kitą kaip vandens lašai panašios aukštos mergos jau sėmė vandenį iš šulinio, galando peilius. Kažkas išsitraukė armoniką, iš kažkur išniro būrys basakojų vaikų.
Niekas iškart ir nepastebėjo, kaip prasivėrė tvarto vartai ir į kiemą išsvirduliavo kruvinas Vidukas.
Pirmas jį pastebėjo Diodoras. Iš nuostabos pats juokingai kriūktelėjo.
– Ak tu bjaurybe.
Tokio paršo dar niekada nebuvau matęs ir net nebūčiau pagalvojęs, kad jie gali užaugti tokio dydžio.
Vidukas suurzgė kaip šuo, kimiai kriūktelėjo. Stebėtinai mažos juodos akys visus piktai nudelbė. Lyg jaunas buliukas pakapstė kanopa žemę.
– Nu... – kažkuris vyrų išsižiojo, bet pasakyti nieko nebespėjo.
Pirmam kliuvo pačiam Diodorui. Pasiuntęs jį tiesiai į serbentų krūmą, pasisuko ir kakta vožė sekančiam.
Nespėjau nei suprasti, nei pamatyti, kaip ta pati, berno atsivesta strazdanė iš kažkur atsitempė kuo tikriausią, per vamzdį užtaisomą muškietą ir, prisitaikiusi, pylė tiesiai Vidukui į kaktą. Kiemą užtvindė tiršti parako dūmai.
Paršas susvyravo ant kojų, piktai nužvelgė mergą ir, riebiu šonu nuvertęs šiltnamį, sulaužė tvorą ir pranyko miške.
Po ilgos spengiančios tylos pirmasis atsitokėjo Diodoras.
– Vo tai tau.
O tada iš sąstingio pabudo ir likusieji. Kas šaukė, kad reikia tuoj pat pult į mišką ir pagaliau, kaip priklauso, padoriai pribaigt Viduką. Kas siūlė visą mišką padegt ir išrūkyt paršą iš ten. Visai pamiršę, kad čia susirinkę į Antano laidotuves, dabar vienas kitą perrėkdamas šaukė, ką daryt, kad kuo greičiau Viduką papjaut, kaip pridera, ir iškept.
– Čia visos laidotuvės tokios? – paklausiau berno.
Buvo jis prisikimšęs pilną burną šakočio, tad tik keistai myktelėjo. Ta pati merga, šovusi į paršą, dabar, suraukusi antakius, spoksojo į aprūkusias šautuvo vamzdžio žiotis. Kaip ir norėjau pasakyt, kad net lazda iššauna, bet susilaikiau – veidą buvo iškreipusi nuožmi išraiška. Dar gausiu į nosį su buože.
Pagaliau kieme susirinkusieji aprimo ir pagaliau prisiminė, ko čia susirinkę.
– Rytoj mes jį, – kiekvienam, kas netingėjo klausyt, aiškino Diodoras, – dalgius ištiesinsim, deglus pasiimsim. Jau šįkart padoriai bus. Kaip reikia. Kaip senais laikais. Reikės – iki marių ginsim. Mes čia tokį pisinį pakelsim, mes čia taip tą paršą išdarinėsim, mes... – pritrūkęs žodžių piktai pagrūmojo suspaustus kumščius.
O Marcelė sukosi po kiemą, tarsi nieko nebūtų nutikę. Moteriškes pašnekindavo, vaikus paglostydavo, vyrams pripildydavo ištuštėjusius bokalus.
Stebėdamas suskaldytame šiltnamyje sliekus kapstančias vištas nepastebėjau, kaip bernas pradingo, ir šalia manęs liko ta pati strazdanė, alkūne pasirėmusi į šautuvą.
– Nu, – grubiai drėbė ir priekabiai nužvelgė nuo kojų iki ausų.
– Kas „nu“?
– Ai, – nieko neaiškindama numojo ranka.
– O Antanas kur, bažnyčioje pašarvotas? – nuo liežuvio nuslydo seniai mane kankinęs klausimas.
– Kokioj bažnyčioj, – atžagariai atkirto merga, – ten, ar aklas?
Pasekiau jos žvilgsniu. Laukinių gėlių pilnoje pievoje, beveik pačiame jos viduryje, kėpsojo kruopščiai sukrauti beržiniai rąstai. O ant paties viršaus – lininėje drobėje susuktas Antanas.
Negalvojau, kad po šios dienos įvykių mane dar kas nors sugebės nustebint, bet, turiu prisipažint, nustebino. Tuo labiau, kad minioje mačiau ir juoda ilga sutana apsirėdžiusį kunigą.
– Tai jį degins? – leptelėjau, nesusilaikęs.
Strazdanė dar dygiau mane nužvelgė, pasukiojo pirštą prie smilkinio ir pasišalino.
Saulė, dar ką tik kabojusi aukštai virš galvų, palengva leidosi. Nepastebėjau, kaip atsidūriau tų pačių, kaip du vandens lašai vienodų mergų apsuptyje. Tiksliau – dvylika vandens lašų. Bent jau tiek suskaičiavau. Visos buvo aukštos, tvirtų rankų ir juodų kaip pelenai plaukų. O kadangi, nešdamos vandenį iš šulinio, gerokai apsilaistė lininius plonus marškinius, jų draugija buvo dar malonesnė. Netrukdė net nesustojantis čiauškimas. Viena skundėsi, kad vasaros nebe tokios šiltos, kita džiaugėsi, kad žiemos vėl tokios kaip anksčiau, kai net tvoros pokšėdavo.
– A va tu, – kaip netikėtai pradingęs, taip netikėtai vėl atsirado bernas, – tuoj prasidės.
Nutilusių žmonių veidus raudonai nudažė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Marcelė aukštai iškėlė alaus pilną ąsotį, pusę nuliejo į rytų pusę, o likusią – į vakarų. Visiškai pranykus saulei, pamiškėje kimiai sutarškėjo lėlys.
Ir tada savaime užsiliepsnojo pievoje sukrautas laužas. Pasišiaušusios liepsnos akimirksniu nušvietė visą pievą ir susirinkusiųjų veidus.
Sodrus, tirštas baltas dūmas, tiesus kaip styga, šovė į patį viršų, pranykdamas žemai plūduriuojančiuose debesyse.
Spoksojau į laužą, negalėdamas atplėšti akių. Liepsnos ūžė ir tarsi dejavo, plaikstėsi aplinkui, pelenais paversdamos viską, ką pasiekė savo kibiomis atšakomis. Kilo keistas, nejaukus noras prieiti arčiau ir rankomis paliesti liepsnas. Kažkas, pasislėpęs ugnyje, ragino nebijoti, žengti kelis žingsnius, atsigulti ant sausų beržinių malkų ir užsimerkti. Tik kojos neklausė – sustingusios, tarsi prilipusios prie žemės.
Nežinau, kiek laiko taip stovėjau, nieko daugiau nemačiau, tik liepsnas ir baltus, tirštus dūmus.
Laužas rimo ir traukėsi, ryški šviesa apsiblausė, ir tada pagaliau atsikvošėjau. Aplink nė gyvos dvasios. Jei ne pustuštis stalas, pustuštės stiklinės ir lėkštės, būčiau pagalvojęs, kad viską susapnavau. Ir kada visi pasišalino?
– Vyšnias mėgsti? – tarsi iš niekur nieko išdygo bernas. – Einam. Kol tamsu, – ir timptelėjo už marškinių rankovės.
Žvyrkelio takas buvo aptrauktas naktinės miglos. Vienas už kitą garsiau kurkė lėliai. Vien mažos liepsnelės plazdėjo namų languose. Kur po vieną, kur iškart keletą.
Bernas apsidairęs mostelėjo ir, pasilenkęs, nubėgo žvyrkeliu į priekį. Sustojo prie žalios metalinės tvoros, vienu ypu peršoko ir mostelėjo man.
Troba skendėjo aklinoje tamsoje, tačiau bernas, perspėdamas, prispaudė pirštą prie lūpų ir, pasistiebęs, pritraukė vyšniomis nusėtą šaką.
Trumpam susilaikiau, prisiminęs pasakojimą apie Viduką ir jo pirmą pažintį su vyšniomis, tačiau, pamatęs, kaip bernas kita ranka braukia vyšnias su visais koteliais žemyn, irgi atsargiai pribėgau.
– Namuose kas nors yra? – tyliai sušnabždėjau.
– Ššš, – vėl nutildė mane bernas ir dar tyliau sumurmėjo, – laikyk šaką.
Vikriai pačiupęs prie šulinio gulėjusį kibirą, puolė abiem rankomis raškyti vyšnias. Prikrovęs pilną kibirą, manęs nelaukdamas, peršoko tvorą ir mostelėjo, neva – eime.
Nusivedė jis mane gerokai už paskutinio namo, kur ant ožių gulėjo apverstos valtys. Vienos jau pilnai išdžiūvusios, kitos dar šviežiai kvepiančios dažais ir derva. Ant vienos jų, patiesusi plačią languotą staltiesę, sėdėjo strazdanotoji berno draugė ir dar nematytas liesas basakojis berniokas.
– Utiutiu, – sustenėjo bernas, ant staltiesės išpildamas visas vyšnias ir nusviesdamas kibirą. – Grąžinsiu gi, tiesiai ten, iš kur paėmiau, – burbtelėjo, sutikęs strazdanės smerkiantį žvilgsnį.
Vyšnių būta tikrai gardžių – prinokusios, pilnos trykštančių sulčių, tik, kadangi raškytos visiškoje tamsoje, pusė iš jų buvo pilnai neprinokusios.
Visą pievą buvo užklojusi ta pati tiršta, sunki naktinė migla. Vos pastebimai žioravo blėstančios žarijos. Supleškėjo Antanas, tik pelenai teliko. O šalia, pasitiesusi skarą tiesiai ant žolės, sėdėjo Marcelė ir, siūbuodama pirmyn atgal, gailiai niūniavo.
– Nė krustelėjus nebuvo, – tyliai sumurmėjo mergiotė, – ar ne, Gedai?
Gedu pavadintas basakojis berniokas tik linktelėjo ir su didžiausiu pasimėgavimu toliau ryjo pusiau prisirpusias vyšnias. Jau buvo pradėjęs tikėti, kad bernas specialiai tokių pririnko, nes Gedas į prinokusias net nežiūrėjo.
Tarsi norėdama kažką pasakyti, merga kibiai spoksojo į mane. Jau tuoj išsižios, bet vis susilaikydavo.
Staiga Marcelė užvertė galvą ir garsiai aiktelėjo, net mes išgirdom.
– O tai tau, – bernas, pasekęs jos žvilgsnį, irgi įsistebeilijo į dangų.
Dabar jau mes visi įsispoksojom į naktinį dangų.
– Man čia vienam su akimis negerai?
Prireikė kelių gerų akimirkų suprasti, ką matom.
Dangumi slinko juodi, tamsūs debesys, forma primenantys plačiai išsižiojusį kiaulės snukį. Debesys dar labiau sutirštėjo, purvini nasrai susičiaupė ir nukando dalį mėnulio.
– Tai va kur Vidukas, – burbtelėjo bernas.
Mums bestebint paršo nasrai vėl susičiaupė ir prarijo tai, kas buvo likę iš mėnulio. Tuo pačiu prigriebė keletą žvaigždžių ir palaimingai sukriuksėjo.
Kraupokas vaizdas, ypač turint omeny, kad su kiekviena praryta žvaigžde paršas vis pūtėsi ir augo. Tuoj  ir visą dangų uždengs.
Gedas nejaukiai pasimuistęs išspjovė perkastą vyšnią.
– Aš gal tada eisiu, – plonu balsu sucypęs nušoko nuo valties.
– Tai eik, eik, – pavymui jam pikta burbtelėjo bernas.
Gedas pamindžiukavo nuo kojos ant kojos.
– Ai.
– Tai eik, nelaikom. Žiūrėk – kiti ir už tave greitesni.
Trobu languose viena po kitos geso šviesos. Viena, antra, o su trečia kažkas garsiai spragtelėjo, ir visos šviesos pradingo.
Sušnarėjo atsargūs žingsniai, girgžtelėjo vežimo stipinai. Tylūs, palinkę šešėliai, baukščiai dairydamiesi aplink, jungėsi į nebylią eiseną.
– Ai, – vėl pakartojo Gedas, susibruko rankas į kišenes ir atžagariai į mus dėbtelėjo, – ką aš ten su seniais.
Strazdanė drąsinančiai paplojo jam per susivėlusią galvą.
– Ne autobusas, bet kas nors į vežimą priimtų, – bernas prikišo žibintą man prie veido, – o toliau, žiūrėk, ir savo miestą rastum.
Trumpam dingtelėjo mintis jo paklausyti, bet nuvijau ir ją. Mintis šlietis prie neryškių šešėlių atrodė mažiau patraukli nei pasilikti čia. Bent jau veidai pažįstami. Kad ir trumpai.
– O jie kur?
– Kas ten žino. Kažkur. Paklausk, – pašaipiai vyptelėjo.
Spoksojau į šešėlius, tariausi regintis ir Diodorą – sulinkusį, nešiną rudu odiniu lagaminu, ant galvos užsitraukusį juodą, blizgančią skrybėlę. Iš paskos kinkavo baisaus liesumo arklys, paskui save traukdamas girgždantį vežimą.
Kuo ilgiau žiūrėjau į tamsoje slenkančius siluetus, tuo nejaukiau darėsi nuo minties prisijungti prie jų. Net nežinojau kas mane labiau gąsdino- ar berno ramybe, ar šešėliai. 
– Na tai ir gerai, – tarsi perskaitęs mano mintis rėžė bernas, – be to, jei mes vieni teliksim, kažkam reikės Liną vest. Sutikimą duodu.
– Ką? – žioptelėjau. – Tavo mergą?
–  Kokią dar mano, – įsižeidė bernas, – tu apie mano seserį ramiau šnekėk, gerai?
– Pala, kažkaip tu čia per greitai įsivažiavai. Ką išvis šneki, – pyktelėjau.
– Pats pagalvok – Vidukas suėdė mėnulį, tai ir saulę suės. Jei kitų nesutiksim, reiškias, vieni telikom. Žmonių giminę atstatyt tai reikės, – pasididžiuodamas užbaigė savo kalbą, - aš apie viską pagalvojau.
– O tu tai Marcelę vesi? – įsiterpė berniokas. – Nes man tai per sena.
– Va, – atkišo jam panosėn kumštį, – kraują tuoj paleisiu.
– O mano nuomonė bent kam nors įdomi? – įsiterpė ir Lina.
Taip besiginčydami ir dėliodami ateities planus nepastebėjo, kaip prie mūsų prisiartino Marcelė, po pažastimi pasikišusi pelenais suteptą skarą.
– Viskas, žinoma, labai įdomu, – gergždančiu, neatpažįstamu balsu nutraukė vis labiau įsiplieskiantį ginčą, – bet dabar yra rimtesnių reikalų. Rūkyt turėsi?
Sėdėdami ant apverstos valties spoksojom į dangų ir vienas po kito gęstančias žvaigždes. Debesys praslinko šalia Grįžulo ratų, pasigirdo tylus kriuksėjimas, ir žvaigždyno neliko.
– O gal ir variantas, – tylą nutraukė merga, – giminėje buvo skysto protelio arba žvairų? Kaip su regėjimu? – kumštelėjo man į pašonę.
– Nebuvo, – atrėžiau.
– Tada variantas. O ką, man jau devyniolika. Sena merga tuoj būsiu. Ar šiaip, ar taip tekėti reikėjo. Kraičio, tai nepyk, neturiu. Bet pats, matau, irgi ne ką gero atsinešęs.
– Sakiau, – mirktelėjo man bernas, – aš iškart mačiau – ugnelė tarp jūsų buvo.
Danguje užgeso ir Gulbės žvaigždynas, liko tik kairysis sparnas.
– Galėtume ir dabar vestuves atšokt, – vėl prakalbo susimąsčiusi merga, – o ko čia laukt. A? O tai mirsiu netekėjus. Ant stalo dar ir užkandos yra, ir ko išgerti. O gal kažkas teiksis prisijungt, – kinktelėjo galva į keliu slenkančias liepsneles ir po jomis susikūprinusius šešėlius.
– Su visa didžiausia pagarba, – giliai įkvėpiau, – bet...
– Tylos!
Marcelė pakėlė žibintą ir įbruko man į rankas.
– Laikyk.
Nušoko nuo valties taip vikriai, kaip vargiai būtum tikėjęsis iš tokios senutės. Pasikaišė šlapius sijono kraštus, piktu mostu nutildė mergą.
– Jūs kaip norit, o aš Viduko gaudyt. Nelauksiu, kol ir saulę suris. Norit – galit kartu. Nenorit- kad ir čia dvėskit.
Merga džiaugsmingai sukrykštė ir aukštai iškėlė tą patį, vamzdžiu užtaisomą muškietą. Galėjau prisiekti, kad ją ištraukė tiesiai iš po sijono. Bet progos svarstyt, kur ji ten tilpo, neturėjau. Trūktelėjusi mane už rankos, strazdanė traukte nutraukė nuo valčių.
– Čia iš pavydo, – į ausį sukikeno bernas, – gi matė, kad tarp Seserų Juodvarnių sukaisi.
Jei merga ir išgirdo, nieko nesakė, tik kibiai įsikibo į parankę.
– Pas čigonus eisim, – susimąstė Marcelė, – reikės vežimo. Ir poros arklių. Dauboje jie ten visko turi. Paklausk ko nerasi ten.
Kelias į Čigonų daubą vedė pro seną medinį, raudonų plytų gaisrinės pastatą pravirais vartais. Apšviesti ant aslos stovinčios žibalinės lempos, tamsoje kėpsojo raudoni, nematyti padargai.
– Čia auksiniai karosai kimba, – garsiai pakomentavo bernas, rodydamas į gaisrinės tvenkinį, – riebūs, stiprūs kaip kumeliai, bet jau dumblu smirda, – nusispjovė.
– Ir lynų yra.
– Pff, lynai. Ar čia žuvis.
Vėl žvilgtelėjau į gaisrinės vidų – lempa buvo dingus. Kažkas garsiai įkvėpė oro ir dar garsiau atsiduso, net vartai sujudėjo.
Marcelė nusivedė mus toliau, vos pastebimu, giliai išmintu takeliu tarp dilgėlių.
– O aviečių čia kiek būna, – negalėjo nutilt bernas, – o a ten, ne ten žiūri, va – kur medžiai suvirtę vienas ant kito. Aha. Ten upelis. Vėžių galybė. Kartą pilną vonią pririnkom, oi, gerai prie alaus buvo. Gerai ir dabar būtų. Marcelė?
– At tu nutilsi pagaliau, – piktai atsikirto Marcelė ir, atsisukusi, skiautės delnu tėškė bernui per žandą.
Apžėlęs takas staigiai užsisuko, apsivydamas tankiai suverstų akmenų krūvą, pranėrė tarp palinkusių gluosnių ir atsirėmė į plačią daubą.
Čigonus matydavau gana dažnai – gretimame name, pačiame pirmame aukšte, gyveno visa jų šeimyna. Anksti ištekėjusi ir jau spėjusi pagimdyt krūvą vaikų čigonė kiekvieną dieną slinkdavo į stotį pardavinėt džinsų. Tie patys vaikai valkiodavosi aplink, kruopščiai tikrindami, ar neras neužrakintų automobilių. O jų tėvas žiemą vasarą vilkėdavo tomis pačiomis juodomis kelnėmis, lakuotais batais, odine striuke ir vairuodavo seną „Opelį“. Kiek žinau, tame pačiame, vieno kambario bute dar gyveno jo motina, kuri virdavo baisaus klaikumo naminę ir pardavinėdavo ją tiesiai pro virtuvės langą. Nežiūrint to, kad keli jos ištikimiausi klientai nuo to baisaus marmalo apako, o porai ir kojas atėmė, jos verslas kuo puikiausiai klestėjo.
Mus pasitikę čigonai nė iš tolo nepriminė tos šeimynos. Juodbruviai, stotingi vyrai pasitiko mus niūriai tylėdami ir nusitaikę dvivamzdžiais šautuvais. Moterys, vikriai paslėpusios atžalas gausiai išpuoštuose vežimuose, tyliai spoksojo pro mažus langelius.
–  Aš gi, – nepatenkinta burbtelėjo Marcelė, – nepažįsti jau? – dėbtelėjo į arčiausiai stovintį čigoną. – Į laidotuves kviečiau. Nėjai. Išdidus palikęs.
Čigonas nuleido šautuvą.
– Būčiau šovęs, – pasakė tokiu tonu, kad nekilo abejonių, jog dar kelios akimirkos ir visi būtume paragavę šratų.
– Vežimo reikia. Ir poros arklių.
– Vežimo, – pakraipė galvą čigonas, – ir arklių. Ai ai ai. Iš kur pas mus tokie turtai. Iš kur tą vežimą ištrauksiu. Patys vos galą su galu besuduriam, – plačiai nusišypsojo, demonstruodamas auksinius dantis.
– Vieno juodo arklio, o kito balto, – toliau šnekėjo Marcelė, traukdama storą piniginę iš užančio, – o vežimo tokio, kur šieną veždavo. Tik žiūrėk, kad pasostė būtų.
Su nerimu stebėjau, kaip mus apstojo iki tol šešėliuose tupėję čigonai. Ir anaiptol neatrodė nusiteikę draugiškai – kas rankose šakes laikė, kas pjautuvą, o pats stambiausias – nusitvėręs visą suoliuką.
– Tai kaip? – Marcelė į delną iškratė keletą auksinių žiedų.
– Mmm, – numykė čigonas ir, pakėlęs vieną žiedą, pavartė tarp pirštų, – be prabos. Čigonišką auksą prakišt bandai?
– Na kur tau, iškart čigoniškas. O tu geriau pažiūrėk, – numojo ranka Marcelė.
Čigonas vėl pavartė žiedą, įsimetęs į burną pavoliojo liežuviu. Išspjovęs atkišo į laužo šviesą ir pavartė.
– Neturiu nei juodo, nei balto. O vežimui užteks.
– Oi tu vargeli, – užvertusi akis giliai atsiduso Marcelė ir išvertė į delną likusį piniginės turinį.
– Bėras arklys yra, – ir staigiu mostu nutraukė išsižiojusią Marcelę, – vežimas irgi. Dar juodą gaidį pridėsiu.
Žiedai nespėjo pranykti čigono kišenėje, kai prie mūsų buvo atgintas jau vežime pakinkytas bėras arklys ir į rankas įbruktas narvas su viduje tupinčiu juodu kaip smala gaidžiu.
Marcelė vadžias mestelėjo mergai, kuri tuoj pat atsistojo ant suolo, o pati įsitaisė šalia.
– Juk sakiau, Mare, – glostydamas bėrio kaklą pasakė čigonas, – kad paršas tai prakeiktas buvo, kad iškart skerst reikėjo, žarnas plaut ir dešras kimšt. O tu – ne ne, lai paauga.
– Sakei, sakei, – nepatenkinta atsikirto Marcelė, – jei toks gudrus, ko pats tada paršo iškart nepaskerdei?
Čigonas tik pašaipiai sukikeno. Ganėtinai draugiškai mus visus nužvelgė.
– Ir išvis – kur bekeliausit. Čia saugu, o jei kas – savus kelius žinom. Gal tave, Marcelė, į žmonas net paimčiau. Antrą kartą gi neatsisakysi tekėt.
– Aik tu, – piktai nukirto Marcelė, tačiau patenkinta nuraudo, – nespėjau Antano kaulai ataušt.
– Tai atauš, atauš. Bernams irgi darbo surasim, čigoniškų gudrybių išmokysim. Mergą ištekinsim – kaip tik puikų jaunikį turiu.
– Pff, – piktai švilptelėjo merga, – vyrą aš jau turiu, – kinktelėjo galva į mane ir stipriai pliaukštelėjo vadelėmis, gindama bėrį pirmyn.
Bėris pasipurtė ir stipriai trūktelėjo vežimą. Piktai sukudakavo juodas gaidys ir įsitaisė ant pasostės tarp Marcelės ir mergos.
– Tu tik laikykis, – linksmai šūktelėjo bernas, – dabar tai bus.
Kilo keistas įspūdis, kad gaidys tarsi rodė kelią. Jam sukudakavus, bėris pasukdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Aplink mus tvyrojo toks tirštas rūkas, kad kelio nebuvo ir matyt. Tik vienišos liepsnelės dideliu greičiu plaukė mums pro šonus.
Nutvilkė paika mintis, kad vežimas skrieja debesimis, o visos tos liepsnelės – tiesiog pro šalį slenkančios žvaigždės.
– Jau tuoj, tu tik palauk, – azarto genama garsiai sušuko merga, atsistojo ant suolo ir dar stipriau plekštelėjo vadžiomis, – tuoj mes jį. Ak, mėnulį suėdė, tuoj virsim dešras ir lašinius sūdysim.
Muškietą įbruko Marcelei į rankas, iš po suolo ištraukė ilgą susiraičiusį botagą ir plačiai užsimojo.
– Šįkart šratai ne švininiai, šįkart iš paties titnago.
Tai mes kilom į viršų, tai leidomės žemyn. Pasiutusiai aplink mus ratu šoko žvaigždės, garsiai iki užkimimo giedojo gaidys, susiėmęs už pilvo kvatojo bernas. Vien akies kraštu dešinėje pastebėjau tamsų galingą šešėlį.
Paršas rėžėsi į mus visu greičiu. Sutraškėjo lūžtantys vežimo ratai, prie pat ausies driokstelėjo šautuvas, o tada, negrabiai užkliuvęs už ištiestos berno kojos, išsiverčiau iš vežimo lauk. Kažkas pagriebė mane už marškinių, kurie tik garsiai drykstelėjo ir perplyšo.
Kūliais nusiridenau žemyn debesimis. Aukštai danguje dar kartą pokštelėjo šautuvas, garsiai paskutinį kartą sukriuksėjo paršas, ir viskas nutilo. Tik vėjas švilpė ausyse.
O aš vis dar kritau, plėšydamas tankius debesis.
Ausyse įkyriai dūzgė. Lyg ten uodas būtų įsitaisęs. O gal ir keletas, nes, pakreipus galvą, dūzgimas sustiprėdavo, pavirsdavo spigia kakofonija.

Negailestingai spigino saulė, bet ant nugaros prie šiukšlinės gulinčiam stambiam gauruotam šuniui tai visai netrukdė. Kartais tik mostelėdavo uodega, nuvaikydamas įkyrias muses, ir toliau snūduriavo.
Niekas pernelyg nebuvo pasikeitę – lauko šikinykas, tuščia autobusų stotelė, tik šįkart jau be paties autobuso, kalno viršūnėje spindintis bažnyčios bokštas, plati nušienauta pieva, besitęsianti iki pat užžėlusio ežero.
Įprastomis aplinkybėmis būčiau galvojęs, kad užsnūdau, o autobusas, taip manęs ir nelaukęs, nuvažiavo tolyn. Grafikas – šventas dalykas, nėra ko pykti.
Visgi įprastomis aplinkybėmis pievoje ant akmens nebūtų sėdėjusi mergina, apsigobusi sidabriniu tinklu ir gelsvomis, kaip gyvatės, akimis. Ir, galbūt, jos dumblio spalvos plaukuose nebūtų raitęsi maži blizgantys žalčiai.
Žingsniuodamas artyn įkaitusia žole supratau merginą esant visiškai nuogą, jei, žinoma, nekreiptume dėmesio į tinklą.
Nebuvau pats droviausias, tačiau vis tiek nudelbiau akis į šoną. Piktai sušnypštė žalčiai, o vienas, stambiausias, apsivertė ant nugaros ir apsimetė negyvu. Mergina ranka jį sugrūdo giliau į plaukus ir piktai į mane įsispoksojo.
– O tu kaip čia atsiradai?
Spengimas ausyse kiek pritilo, bet, neatsispyrus pagundai žvilgtelėti į gana įspūdingą krūtinę, vėl sustiprėjo.
– Su tavim šneku.
– A?
Negyvu apsimetinėjęs žaltys išlindo iš plaukų, garsiau už kitus sušnypštė ir, sumojavęs plonais permatomais sparnais, pakilo į orą. Nuogybės nuogybėmis, bet tokie dalykai bet ką priverstų atsikvošėti.
– Tai nukritau, – nykščiu parodžiau į dangų, – iš ten kažkur.
– Iš kur? Iš dangaus?
– Lyg tai, – atsakiau neužtikrintai, – iš vežimo iškritau. Kai paršą vijomės, – pridūriau, staiga susivokęs, kaip kvailai tai skambėjo.
– Ak, paršo.
Įsispoksojau į tas gelsvas akis. Mergina keistai pasimuistė, net žalčiai aprimo. Galvą būčiau davęs nukirsti, kad kažką apie tai žinojo.
Kuo ilgiau į ją spoksojau, tuo ji vis labiau nerimo, kol galų gale pašoko ir piktai užrėkė:
– Pats kaltas! Nereikėjo į mano šaltinį primyžt.
Tėvas mane auklėjo griežtai – tiek žodžiais, tiek odiniu diržu, tad buvau visiškai užtikrintas, kad niekada į jokį šaltinį nebuvau pridirbęs.
– Vat ir ne, – kaip galėdamas ryžtingiau atrėžiau.
– Primyžai. Pažiūrėk, iki dabar matyt.
Tą šaltinį regėjau dar pirmąjį kartą, kai tik šokau iš autobuso. Tryško jis iš po akmenų, tolėliau už stotelės. Net lenta šalia pastatyta, bylojanti, kad tai saugoma bei stebima vieta.
– Na ne, – atkakliai atsikirtau, – aš, kaip padorus žmogus, viską atlikau šikinyke. Gal šiek tiek ir aplaisčiau grindis, bet tikrai spaudė.
– Nebuvo dar šikinyko, – atžagariai atsikirto mergina, – ir pats kiek mažesnis buvai. Gal toks.
Pridėjo delną sau prie klubų, dar kartą nužvelgė mane ir nuleido iki pusės šlaunų.
– Na toks kažkur. Lakstei plikas, be kelnių, aguonas numyžai, o po to ir į šaltinį privarei. O jau juokeis, o jau linksma tau buvo. Bjaurybė, – piktai pagrūmojo kumščiu, – reikėjo tave iškart vėžiams atiduot.
Tik gūžtelėjau pečiais. Maža ką vaiku būdamas iškrėčiau. Jei tik tiek, tai maža bėda. Daug blogiau buvo, kai radau tėvo balkone paslėptas cigaretes su degtukais ir ėjau į laukus, šieno kupetoje jas prisidegt. Na, kad niekas nematytų. Pamatė visi – gaisrinės sulėkė net iš rajono, mat užsidegė ne tik šieno kupeta, bet ir visas laukas, o nuo ten liepsnos ir dalį pamiškės pagavo. Tėvas mane lupo taip sąžiningai, kad net sutrūko jo geriausias diržas. Bet kam nepasitaiko.
– Pala, – staiga susivokiau, – tas paršas – tavo darbas? Užkerėjai?
Mergina tylėdama tarp pirštų pynė sidabrinį tinklą.
– Gal ir užkerėjau.
– Už tai, kad, – mostelėjau ranka, – primyžau į šaltinį? Bent jau rimtesnę priežastį būtum sugalvojus.
Nusijuokė ji trumpai. Labai sausai ir pagiežingai. Gal kūnas ir buvo jaunos merginos, bet viduje tūnojo kažkas seno ir labai pikto.
– Galvoji, kad tu vienas? Vienas pridirbo, antras butelį įmetė, trečias purvinas kojas nusiplovė. O kai jau iš švaraus vandens pavertėt balą, tada nusprendėt saugot.
Dėbtelėjau į šaltinį. Viskas, ką temačiau, buvo švarus gaivus vanduo. Nė mažiausios šiukšlės, net akmenys be samanų.
Žalčiai dar pikčiau sušnypštė, grėsmingai kraipydami galvas.
Keista buvo jos logika, bet nuojauta kuždėjo – geriau patylėti.
– Bet... paršas?
– O kodėl ne?
Tiesą sakant, pasaulio pabaigai būčiau norėjęs kažko didingesnio. Bala nematė – vilkas ir tai būtų buvę šimtą kartų geriau.
– Tai kad mėnulį suėdė, – burbtelėjau, – nebent susapnavau.
Ji taip į mane dėbtelėjo, kad supratau – tikrai nesapnavęs.
– Mėnulį suėdė, žvaigždes, tada saulę suės, o kai nieko nebeliks – visus jus išgaudys. O kai nieko nebeliks, aš vėl galėsiu niekieno netrikdoma snausti savo šaltinio gelmėse.
Garsiai traškėdamas nuvirto bažnyčios bokštas, patenkintas garsiai sukriokė paršas.
– Eik, jei nori, – abejingai pečiais gūžtelėjo mergina, – kiek tau čia beliko.
– Ką gi, kad jau taip, – atsidusau.
Tik nebuvau tikras, į kurią pusę patraukti. Panašu, kad paršas dabar su dideliu pasimėgavimu dorojo bažnyčios bokštą. Gal po to įsisuks į parduotuvę, o gal saulę praris, bet laiko dar turėjau.
Mergina, regis, visai prarado susidomėjimą manimi ir švelniai glostė pradėjusius snausti žalčius. Kelią iki Marcelės trobos žinojau, gal ten tebegulintis peilis, kuriuo Diodoras bandė paršą paskersti. Žiūrėk – gal dar ką rasiu ten.
Žinoma, pati mintis, kad visas pasaulis buvo suėstas paršo, skambėjo įspūdingai, bet dar įspūdingiau bus, jei pabandysiu jo šonus pakutenti peiliu. Gal net muškietą atrasiu.
Mergina susiraukusi nulydėjo mane akimis, niekaip nesuprasdama, ko taip kvailai šypsausi.
Mirktelėjau ir pasiunčiau jai oro bučinį.
O kai susidorosiu su paršu, būtinai grįšiu ir tiek privarysiu į jos tą šaltinį, kad ilgam prisimins, jog su Broniu Pisaičiu juokai menki.