net ir tai yra kažkas

Kūrinius gelbėjusi moteris-adminė atidarė
naujausio atvykėlio narvelį ir paklausė,
ar noriu juos palaikyti. Parodė, kaip pakišti
dilbį po jų žvynuotu pilvu ir priglausti prie
krūtinės – panašiai kaip raminant dieglių
kamuojamą kūdikį, nors kūrinys nerodė jokios
kančios ir tolygiai kvėpavo mano kūnu – nei
šalta, nei šilta, tarsi jam nerūpėtų būti
kabančiam nepažįstamojo glėbyje, tarsi niekas
negalėtų jo nustebinti tame pasaulio sūkuryje,
į kurį buvo įtrauktas. Kūrinys buvo pririštas
prie plonų juodų petnešų, dėl kurių atrodė kaip
odininkas iš Kastro – senas keistuolis su
spygliuotais plaukais ir raukšlėta pagurklio galva.
Turėjau blogą dieną, na, iš tikrųjų blogus metus,
o ir ankstesni nebuvo geri. Mano vaikas-kūrinys su
manimi nekalbėjo, o aš nustojau kalbėtis su visais
kitais. Kūrinys vis dar meldėsi kaip vienuolis,
judėjo tik jo raukšlėti vokai, kurie atsimerkė ir
užsimerkė virš oranžinių akių. Jo krūtinė prisipildė
ir ištuštėjo sausu karštu oru, kuriuo dalijomės.
Pagalvojau sau, net ir tai yra kažkas.