Medis

Lėtai kieme suskamba vėjas, tarytum senas pranašas šnara,
mokydamas, kad teisybė — kaip akmuo, kurio niekas nenori.
Medis stovi be žodžių, bet viską mato ramiau už žmogų,
lapai krinta be kainos, nors žmonės skaičiuoja kiekvieną.

Žmogus gi nori daug: truputį duonos, truputį tylos,
dar batų poros, dar gurkšnio, kuris nuramintų vakarus.
Ką jam rinktis, kai norai auga greičiau nei jo šešėlis,
o kišenė seka paskui kaip pavargęs šuo be namų.

Akmenys juokias tyliai — jiems nereikia nei maisto, nei vandens,
jie nesupranta kainų, nesupranta žmogaus nerimo.
Pensininkas prie lango valgo lėtai, be jokio triukšmo,
tarsi gyventų pasauly, kur niekas nieko nereikalauja.

O žmogus bijo būti teisiu — tiesa juk visada brangesnė,
nei bet kuris daiktas, kurį jis perka, nešioja ar pameta.
Todėl jis žiūri į medį, į akmenį, į tylų kiemą
ir trokšta kartais tapti tuo, kas nieko neprašo iš nieko.