Gerumo medis

Sako, kad pasaulio pradžioje dievai pasodino vieną vienintelį medį, kurio šaknys siekia požemių tamsą, o viršūnė remiasi į žvaigždžių kaulus.
Tai Gerumo medis — nepaprastas, nes jo žiedai pražysta tik tada, kai mirtingieji daro kažką be jokio atlygio.
Jo žievė švyti lyg mėnulio oda, o lapai kvepia taip, kaip kvepia žmogaus širdis, kai ji pagaliau nurimsta.
Kartais medis suvirpa — tai reiškia, kad kažkur pasaulyje du žmonės vienas kitam atleido.
Kartais jis sužaižaruoja — tai reiškia, kad kažkas pasirinko meilę vietoj pykčio.
Dievai jį saugo, bet negali jo valdyti.
Jie tik stebi, kaip žmonės, patys to nežinodami, maitina medį savo mažais, kasdieniais stebuklais:
šypsena, rankos paspaudimu, užuojauta, tylia kantrybe.
Kai medis pražysta, jo žiedai krinta į pasaulį kaip šviesos žirniai.
Kas pagauna tokį žiedą — tam trumpam atsiveria tiesa:
kad gerumas nėra silpnumas, o seniausia dievų galia, kuri nuginkluoja net tamsiausią likimą