... tęsiant ,,Tėvuži, Tu? “ - 4

Stebiuosi pats,
kad taip prastai apvaikščiojęs save,
bet priekaištai nearšūs -
dažniau tik savyje
pabėdavoju, pakalbu ar paprašau:

- Tu, Žeme, pailsėk;
įsėtas į tave
ir nemanau,
kad vėl kaip sėklai reiksią grįžti -
jau šimtmetis kone,
kuomet aukštai, žemai, 
kur reikia ar nereikia
banguoju žmo - gu - mi,
po aplinką žvalgydamasis tartum Dievą
ir netikiu, kad kažin kur kitur,
galėčiau Jį turėt bent kiek kitokį.
Jis būtent toks
kuomet ir Dulkėje, ir Begalybėje,
kuomet VISUR Jis tarsi Visata.
Oi! nekalbu, kad lengva
šitaip iškalbėti Visagalį
neabejojant, kad į išmonę tai panašu,
betgi ne iš savęs girdėjau ir girdžiu:

Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą:
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.

Tu, Žeme, pailsėk;
įsėtas į tave
ir nemanau,
kad gailima šią būseną (gal nuotaiką?)
išbūti man kaip pasaką.
Dar neseniai suvokti negebėjau
kaip pypkėje ugnis kūrenasi
atėjusi iš titnago per mažę kibirkštėlę
o šit dabar ir pats
lyg iš tikrųjų būčiau panašus į Dievą
po titnagą dairausi.

Tėvuži, nekalbėk,
kad šitaip tik per sapną aš.