Naujojo Babilono bokšto statyba

I. Nesusikalbėjimo liturgija
Projektas.
Tas projektas.
Tai Utopija.
Babilono bokštas,
kurio pamatai —
ne žemė,
o svetimų balsų
susidūrimas.
Kiekvienas kalba
savo skausmo kalba,
kuri neturi gramatikos,
tik aštrius kampus.
Kiekvienas žodis
atsimuša į kitą žodį
ir krinta
kaip akmuo,
kurio niekas
nenori kelti.

II. Skausmo ekonomika

Neša vinis,
bet ne statybai.
Neša erškėčius,
bet ne sau.
Barsto spyglius
po svetimomis pėdomis,
ir rėkia taip,
lyg skaudėtų jiems patiems.
Kryžiai supuvę,
apgraužti,
bet jie vis dar kabo,
užlipdę moliu
savo pačių
įpročio žaizdas.
Skausmas čia —
valiuta.
Kuo daugiau turi,
tuo garsiau
tave girdi.

III. Nevilties kankanas

Nulipa nuo kryžių,
bet ne tam,
kad eitų.
Jie šoka.
Trūkčiojantį,
beprotišką kankaną
ant nervų stygų,
kurias kažkas
įtempė tarp žmonių
lyg tarp medžių.
Kiekvienas žingsnis
sulaužo karkasą,
kurio niekas
nepradėjo statyti.
Kiekvienas judesys
yra protestas
prieš tylą,
bet ir pati tyla
čia protestuoja.

IV. Utopijos atsisakymas

Jeigu žmogus
vis dar bando
paremti griūvantį
nebaigtą bokštą.
Jo rankos slysta,
nes niekas
nepadeda.
Apskritimas,
nubrėžtas kreida,
trūkinėja
lyg oda,
kuri nebenori
laikyti kūno.
Utopija
griūva be garso.
Gal todėl,
kad ji pati
nenori būti pastatyta.
Ir niekas
nenori jos statyti.

V. Bokšto sapnas

Naktį
bokštas sapnuoja save.
Ne žmones,
ne jų balsus,
ne vinis,
ne erškėčius —
save.
Sapnuoja,
kad yra aukštas,
aukštesnis už kalbas,
už nesusikalbėjimą,
už tą nuolatinį
žodžių trynimąsi
lyg akmenų
upės dugne.
Sapnuoja,
kad jo pamatai
ne kreida,
o kvėpavimas.
Kad kiekviena sija
auga iš tylos,
o ne iš ginčo.
Sapnuoja,
kad žmonės
nešasi vieni kitus,
o ne vinis.
Kad kryžiai
pavirsta tiltų turėklais,
o pelės
išmoksta giedoti.
Sapnuoja,
kad niekas
nebeskauda.
Kad skausmas
išgaruoja
kaip rytmetinė migla
nuo akmens,
kurio niekas
nebeskaldys.
Sapnuoja,
kad jis jau pastatytas.
Kad niekam
nereikia jo statyti.
Kad jis stovi
iš to,
kad niekas
jo negriauna.
Ir tik tada
bokštas pabunda —
nuo sprogimo.