Už šeimynykščius

Šeima negimstama, šeima tampama.

Už šeimynykščius, visur giedančius vergų dainas
vėl ir vėl: raudas, dainas, bliuzą ir jubiliejus,
kasnakt meldžiantis poteriais Nežinomam Dievui,
nuolankiai lenkiant kelius prieš Nematomą Jėgą;

Už šeimynykščius, kurie stiprybę teikia metams, praėjusiems
metams ir dabarties metams, ir galbūt metams,
skalbiant, lyginant, gaminant maistą, šveičiant, siuvant, taisant
kaupiant, ariant, kasant, sodinant, genint, lopant
velkant toliau, niekada neįgyjant, niekada nepjaunant, niekada
nežinant ir niekada nesuprantant;

Už žaidimų draugus Palangos pakrantės molyje, dulkėse ir smėlyje
kiemuose žaidžiant, krikštijant, pamokslaujant, ir gydytojui,
ir kalėjime, ir kareiviui, ir mokyklai, ir mamai, ir gaminant maistą,
ir teatrui, ir koncertui, ir parduotuvei, ir kirpyklai, ir
femme fatale Vilkei ir kompanijai;

Už tuos ankštus, pamišusius metus, kai ėjome į gimnaziją, kad išmoktume
sužinoti priežastis, kodėl, ir atsakymus, ir žmones, ir vietas, ir dienas,
prisimenant karčias valandas, kai atradome, kad esame grafomanai, vargšai,
maži ir kitokie, ir niekam nerūpėjo, niekas nesistebėjo ir niekas nesuprato;

Už bernužėlius ir mergaičiukes, kurie užaugo nepaisant šių dalykų,
kad taptų vyrais ir moterimis, juoktųsi, šoktų, dainuotų ir žaistų,
gertų savo vyną, religiją ir sėkmę, vestų savo žaidimų draugus,
gimdytų vaikus ir mirtų nuo maro ligos, anemijos ir linčo teismo;

Už mano žmones, knibždančius 40-ojoje Krymo gatvėje Šiauliuose,
prarastus, besiteisiančius, nuskriaustus ir laimingus žmones,
pildančius kabaretus, smukles ir kitų žmonių kišenes ir reikalaujančius
duonos, batų, pieno, žemės, pinigų ir kažko – kažko visiškai mūsų pačių;

Už šeimynykščius, aklai vaikščiojančius, skleidžiančius džiaugsmą,
gaištančius laiką, tinginčius, miegančius, kai alkani, šaukiančius,
kai jaučia naštą, geriančius, kai jaučia beviltiškumą, surištus ir
sukaustytus ir supintus tarpusavyje nematomų būtybių, kurios visažinės
ir juokiasi virš mūsų;

Už Lietuvos tautą, klajojančiai, apgraibomis klaidžiojančiai ir blaškančiai
bažnyčių, mokyklų, klubų, draugijų, asociacijų, tarybų, komitetų ir suvažiavimų
tamsoje, prislėgtai, sutrikdytai, apgautai ir prarytai pinigų ištroškusių šlovės
dėlių, išviliotai iš lengvos valstybės jėgos, mados ir naujumo, netikro pranašo
ir švento tikinčiojo;

Už Lietuvos tautą, stovinčiai ir spoksančiai bandančiai sukurti geresnį kelią
iš sumaišties, iš veidmainystės ir iš nesusipratimo,
mėginančiai sukurti pasaulį, kuris sutalpintų visus žmones, visus veidus, visus
Adomus ir Ievas bei jų nesuskaičiuojamas kartas;

Tegul kyla nauja žemė. Tegul gimsta kitas pasaulis. Tegul danguje
būna įrašyta kruvina taika. Tegul išeina antra drąsos kupina karta;
tegul auga laisvę mylinti tauta. Tegul grožis, kupinas išgijimo ir
galutinio suspaudimo stiprybės, pulsuoja mūsų dvasiose ir kraujyje.
Tegul būna parašytos kovos dainos, tegul išnyksta raudos. Tegul vyrų
rasė dabar pakyla ir perima kontrolę...