Parodos Širdimi ir akimis įspūdžiai

„Dainuok, kaip gali, kaip jauti ir kaip moki.
      Nuo bruožų pradėk, o paskui nutapysi... “

    Žvelgiu į Vincento Slendzinskio nutapytus žmonių portretus ir neslepiu susižavėjimo jų grožiu, gyvumu. Skaistūs veidai, giedrios akys žvelgia iš XIX amžiaus portretų leisdami suprasti, kad juos tapęs dailininkas turėjo gebėjimą pažvelgti giliau, pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
    Nuostabusis Vaidilutės paveikslas gimė trumpam ištrūkus iš tremties. Jį puikiai apibūdina paties Vincento eilės:
    Ir nėra gražesnės
    Už mūsiškę lietuvę mergaitę
    Kai šešiolikos metų sulaukus,
    Gyvybingą gyvenimo šviesą atspindi jos akys.
    <... >
    O jos stotas taurus ir nekaltas,
    Aukurų atšvaitais padabintas,
    Praeities paslaptim apsigaubęs, lyg būtų
    Iš senovės šaltinių nužengęs...
     
    „Svarbi Slendzinskio kūrybos dalis – anoniminių asmenų atvaizdai, sudarantys socialinių portretų galeriją. Nuo pat jaunumės būdamas jautrus, dailininkas gebėjo varguolių minioje pamatyti išraiškingesnių veidų ir perteikti jų charakterį drobėse, taip išreikšdamas atjautą ir solidarumą. Besimeldžiantys vargšai dailininko kūriniuose pavaizduoti negailestingai atskleidžiant visą jų žemiškosios buities skurdumą. Paveiksle „Moteris su rožiniu“, 1889 m. Slendzinskis užfiksavo momentą, kai sutrukdyta besimeldžiančioji priekaištingai žvelgia į ją tapantį menininką. Jos veido išraiškoje atsiskleidžia ne tik nuovargis, bet ir netikėjimas geresniu rytojumi. “
    Kitame paveiksle regiu vargšę mažą mergaitę, prisiglaudusią prie namo durų. Jos veidelyje atsispindi nerimas, baimė. Visi šie jausmai perteikti ypatingu jautrumu.
    Parodoje galima susipažinti su Vincento kai kuriomis maksimomis.  Štai viena iš jų:
    „Vargas ir skurdas savo esme nėra geri, bet tik pikti žmonės jaučia juos. Tai našta, dėl kurios jie dejuoja, kol galiausiai žūsta <... >. Tik protingas žmogus visados yra ramus, jo niekas nebaugina, niekas netrikdo, nes jis ne dėl to yra doras, kad tikėtųsi būti kuo nors apdovanotas. Dorybingas gyvenimas yra vienintelis jo apdovanojimas, kurį jis pats susikuria. “
    Dailininkas tapė ne vien portretus. Peizažuose dažniausiai matomas Vilnius – svarbiausias miestas, kuriame prabėgo jo jaunystė. Menininkui įdomu buvo pajusti ir perteikti miesto aurą. Jautria akimi pamatytas tylus kasdienybės grožis – tai romantiški miesto pakraščių vaizdeliai. Viename iš paveikslų spalvingai pavaizduotas rudenėjantis Bernardinų sodas ir pilies kalnas, 1886 m., tankiai apaugęs medžiais.  Pilis nelabai panaši į dabartinę. Tolumoje už kalno – laukymė.
    Antrame paveiksle – Sereikiškių parkas, 1896 m., kuris randasi kalno papėdėje, o virš pilies plevėsuoja trispalvė – balta, mėlyna, raudona spalvomis. Apačioje trykšta fontanas ir būrys dviratininkų, energingai minančių pedalus. Skrybėlėti ponai ir ponios, susėdę ant suoliukų, ramiai stebi besivažinėjančius.
    „Iš daugybės paveiksle pavaizduotų dviratininkų galima spręsti, kaip sparčiai populiarėjo ši transporto priemonė, tapusi smagia vilniečių pramoga – nuo 1892 metų Bernardinų sode veikė dviratininkų klubas. Siekiant išvengti susidūrimų gatvėse, dviračius minti buvo leista tik Sereikiškių parke. “
    „Vincentas Slendzinskis gimė 1837 m. Skriabinuose, Jonavos valsčiuje, dailininko Aleksandro Slendzinskio (1803 – 1878) šeimoje.
    Slendzinskių giminė nuo XVI a. buvo žinoma kaip bajoriška – netoli Šėtos jie turėjo dvarą.
    Vincentas įsitraukė į 1863 – 1864 m. sukilimą, už tai 20 metų praleido tremtyje, Kniaginine, Charkive, Sumuose. Nepaisydamas patiriamų sunkumų, aktyviai užsiėmė menais: muzikavo, kūrė būsimų drobių eskizus, prisimindamas tėvynę rašė poeziją, satyrą, aprašinėjo sapnus. Tapė portretus, religinius paveikslus, realistinių bruožų buitines scenas. Kūriniams būdinga aiški kompozicija, neutralus fonas, portretuojamų asmenų veido bruožų išryškinimas šešėliuojant, kiek paslaptinga, melancholiška nuotaika. “
   
    „Tam, kas mokosi išminties, reikia devynių dalykų: akies skvarbumo esmei suvokti, klausos subtilumo, išsigiedrijusios kaktos, patrauklaus kūno santūrumo, nuomonės teisumo, kruopštumo dirbant, mokėjimo tartis dvejojimo momentu, blogų pasiekimų apmąstymo pykčio ar keršto įkarštyje ir teisingumo savo siekiuose. “
                                                                                                      78 maksima