Ant medžių šakų, ant pušų spyglių rymo snaigės, draugėn susibūrusios, baltus kauburėlius suformavusios. Vėjas net neketina pūsti. Jis šiandien ramus, pats grožisi baltais snaigių kūriniais. Nesigirdi net Vilnelės šnaresio. Ji pasislėpė po ledu, ilsisi. Antys, palinkėjusios viena kitai ramybės, tupi tylios snaigių patalėliuose, kitos lėtai krypuoja ant Vilnelės ledo. Kiek toliau, ledo nesukaustytoje properšoje, vyksta linksmas pasipliuškenimas, bet jis nesudrumsčia ramios sodo nuotaikos. Šiandien jį gaubia balta tyla.
Tikrai. O žiūrint į ledo sukaustytą Vilnelę, kai nesimato jos tėkmės, susidaro įspūdis, kad ilsisi. Beje, net nepamenu, ar kada mačiau ją tokią. Ačiū, Pranai.