Svogūngalvis

Galvoju apie Svogūngalvį su naktine kepuraite po
trisdešimties valandų prie rašomojo stalo,
nuo jo veido kylant rūkui,
chalatui prilipus
prie plaukuotų šlaunų,
kai jis kasosi save, ilgai stovi
prie atviro lango.
Lauke, bulvaruose,
putlios baltos kreditorių rankos
glosto ūsus ir kaklaskares,
jaunos damos svajoja apie Eliziejų
ir vaikštinėja su jaunais vyrais,
tuščios karietos dundėdamos pro šalį,
kvepiančios ašių tepalais ir oda.
Kaip didžiulis arklys, Svogūngalvis
žiovauja, prunkšteli, sunkiai slenka
prie klozeto
ir, atvėręs chalatą,
įleidžia didžiulę šlapimo srovę į
devyniolikto amžiaus pradžios
naktinį puodą. Nėriniuota užuolaida
gauna vėjelį. Palaukite! Paskutinė scena
prieš miegą. Jo smegenys šnypščia,
kai jis grįžta prie savo stalo – plunksna,
indelis rašalo, išmėtyti puslapiai...