Ne tau naktie

Naktis išbris pabalusiom palaukėm,
Paliks šviesos ant Paukščių Tako brydės
Numetus mėnesienoj savo kaukes
Priglaus mane prie vėstančios krūtinės.

Nuogai nurengs kvėpavimas bedvasis
Per smilkinius tekės vilties aušra
Į kelią, kurio niekad nesurasiu
Kol širdį akmeniu užgulusi tamsa.

Paklausiu žemės, -
Grįžta tai kas skirta,
Ar miega akyse vilties takai?
Ar rytas aušta tik tada kai miršta
Nakties delnuos sutrupinti sapnai?

Suklups šešėliai ties manaisisis slenkščiais
Ir aš su jais parklupsiu prieš tave.
Ne tau naktie, ne prieš tave aš lenksiuos,
O tam, kas nuolat budi manyje.