Šuniškas sniego likimas

Sniego skonis burnoje, šlapios vilnonės kumštinės pirštinės su ornamentais
Nugara šlapia tarsi vasaros lietus slepiasi po marškiniais
Nešuosi rūką besiveržiantį speigui į akis
Kaip švelniai garai susiraito ant veido, ūsų ir barzdos
Kelias nenuvalytas ir pusnys šūkauja nuo vieno kauburio prie kito
Kojos grimzta į sniego košę
Sodybą matau pro mirguliuojantį beržyną
Juodom rankom iškėlę putlias sniego baltumo garbanas medžiai
Tarsi ubagai didikų perukais prisidengę slenka į puotą
Daržinės sienos baltos nuo garuojančios gyvulių gyvybės
Tvarto durys užmerktomis akimis ilsisi ramybėje
Sniego pusnyje sėdi juodas Kudlius pro apšarmojusius ūsus keikia savo likimą
Girdisi visame miške kaip krenta sniegas nuo medžių ausų
Kalėdinis miškas pradeda šokį, kada vėjas plėšia didikų perukus
Muzika girdisi vis garsiau
Paimu sniegą į rankas, paliečiu veidą, mosuoju rankomis
Šiandien žinau tokio sniego daugiau jau nebus
Šuo Kudlius nesulaukė kito gilaus sniego - išėjo