Rašyko Orchidėjų Deivė

Keisti personažai, stovintys prie Rašyko baro
ir po vijokliu terasoje,
dėvintys pižamas, kimono su tropinėmis aguonomis.
Madingos valstietiškos nosinaitės,
šiaudinės skrybėlės arba tiesiog pantalonai.
Įsivaizduokite ryškią paletę
ant unikalaus vario nuogumo,
vainikuotą žalvariniu auksiniu
permanentu;
kruvinos burnos, velniški nagai.
Įsivaizduokite, kaip atrodo bepročiai,
ir turėsite berniukišką pieno kokteilį,
kuris smalsiai reikalauja
maskuoti savo lytinį gyvenimą kelnėmis.
Ir pažiūrėkite į
krosnyje rudų kojų tvorą.
Prisimenant Rašyko barą,
mažytį serverį Lietuvos globaliniam tinkle,
atsispindintį
šalia blizgančioje „tekstų“ pagodoje.
Atkeltas funikulieriumi,
gėrėt svetingą aperityvą
tame bare, apsirengęs, drįstu teigti, kaip moteris
(o man patinka trans-lyčiai, ačiū palaidūnui Dievui).
Kaip anglė tarp laukinių.
Bet po vakarienės
irgi buvot nuoga,
čia, Rašyko kavinėje,
laisva, išsivaliusi mergina,
apmokėdama sąskaitą savo anatomija.
Bet tik Tu viena užsitarnavai teisę
vaikščioti Rašyko gatvėmis kaip Venera.
Vėžlio kiauto žiedai
tarp krūtų,
žvilgčiojantys iš giliai iškirptos suknelės,
beveik pražydo,
kai Tave pavadinau Rašyko Orchidėjų Deive.