Vienos kriaušės likimas

Tetos sodyba stovi susikūprinusi lyg verkianti senutė
O močiutės kiemas, tarsi iškritęs iš vežimo didžiulis rankinukas
Kriaušės medis žėri aplietas linksmo juvelyro sidabru
Baltos kaip plunksnos ožkos žymi vienkiemio kraštus
Nedirbama žemė virtusi žalia pieva panaši į didelėm akim baleriną
trumpam išsitiesusią šalia kelio į tetos sodybą
Kokios didelės liūdnos žemės akys
Močiutė sodina sudžiūvusius berželius drebančius vėjyje
Kada įsilipau į kriaušę močiutė verkė ne todėl, kad nukritau 
Nulaužtomis šakomis medis toliau kabinosi į gyvenimą
Kažkas naktyje nupurtė visas kriaušes ir atidavė kiaulėms
Juodas medis mėnesienoje lyg žmogus liūdėtu išnykusio sidabro 
Sako ten buvo vaikystėje pasodintas medis.
Medžiai tarsi po išgertuvių guli pievoje.
Visi krūvoje, tarsi bijantys, kad nebeteks prasmės jų žūtis,
jeigu gulės atskirai.
      O šakos persipynusios, tarsi gulėtu broliai.